Milijonų iš to nesusikrovė nė vienas, bet likę keli linininkai bent jau laimingi, sulaukdami vis daugiau prašymų išspausti gero sėmenų aliejaus, parduoti grynų sėmenų. Kiti sužinoję, patys atvažiuoja pas ūkininką ir išsiveža nereikalingus linų likučius – išspaudas. Tiesą sakant, linai net atliekų nereikalingų neturi. Tas pačias išspaudas perka sumanūs ūkininkai ir deda kaip pagardus į pašarą. Tad ir važiuokime pas ūkininką Bronislovą Liubomirą Vošterį, jau du dešimtmečius vis dar nepavargstantį auginti linažiedžius Širvintų rajone Bagaslaviškio miestelyje.
Stebuklinga sėmenų galia
Kai tarėmės susitikti su ūkininku Bronislovu Liubomiru Vošteriu jo sodyboje, jis iškart pranešė – tik ne ryte. Mat būsiąs Vilniuje, ministerijoje, kur rinksis solidi komisija dėl jo gaminamo tautinio paveldo produkto sertifikavimo. Apie vidurdienį jau būsiąs namuose.
Kieme sutikę spėjusį sugrįžti šeimininką iškart klausėme, kaip gi sekėsi komisijoje apginti savo gaminius.
– Viskas gerai, pripažino, kad gerą aliejų spaudžiu. Dabar mano produkcija bus ir kokybės ženklu paženklinta. Tik šįkart ilgai teko bendrauti su komisijos nariais. Garsus etnologas, profesorius Libertas Klimka, manęs pasiklausęs, net pažadėjo atvažiuoti į kaimą. O jį ir kitus sudomino mano pasakojimas apie gydomąsias lino savybes ir galimybes linų liekanas panaudoti gydymui. Sulaukiau daug klausimų. Į juos atsakyti galėjau ir remdamasis savo patirtimi, – iškart savo pasakojimu suintrigavo ūkininkas.
Pokalbį tęsėme saulės nutviekstoje verandoje.
– Mano pažintis su linu tęsiasi nuo vaikystės. Tėvukas kadaise prasigyveno augindamas linus. Vaiku būnant visus darbus teko dirbti. Vežėme juos į linmarkas merkti, jaujose džiovindavome, po to paruošdavo audimui. Linai buvo ir maistas, ir vaistas. Jais gydė pragulas, o močiutė išsigydė net rožę. Mes pamiršome lino galybę ir pasidavėme gražiai supakuotų vaistų magijai. Kam leisti veltui pinigus visokiems išreklamuotiems papildams, kai linas stebuklus daro? Man jau per septynias dešimtis, o sveikata nesiskundžiu. Buvo sušlubavę sąnariai, gydytojai sakė, kad reikia operacijos kojoms. Pasigydžiau linų išspaudų kompresais ir sėmenų aliejumi. Vartojau jį kaip man prisakė liaudies medicinos žiniuonė, daktarė Filomena Taunytė. Ji savo knygose yra smulkiai aprašiusi, kaip galima daug ligų išgydyti vartojant sėmenų aliejų, maltus sėmenis bei kompresus. Kai po gydymo vėl nuėjau pas gydytojus, mano sąnariams nebereikėjo chirurgo peilio, – su visa žiniuonio atsakomybe pasakojo ūkininkas.
Ir jis, ir žmona Janina nepamiršta rytais susimalti sėmenų sėklelių. Jas užpila virintu karštu vandeniu, kiek palaiko ir išgeria. Toks gėrimas – balzamas skrandžiui ir visam virškinamajam traktui. Jis stiprina imunitetą ir veikia kaip žarnyno šluota. Abu su žmona sveikata nesiskundžia. Galėtų jau ir ilsėtis, bet darbų nemeta. Tiesa, ūkininkavimo našta pasidalijo su sūnėnu. Sau Bronislovas pasiliko linus – labai jau gerbia šį augalą ir vertina jo unikalias savybes.
Lietuvai linų nereikia?
Per darbštaus ūkininko rankas, akis ir širdį prabėgo visa linų auginimo istorija. Atkūrus nepriklausomybę Bronislovas vienas pirmųjų atsiėmė tėvų žemes ir ryžosi ūkininkauti. Nuėjo ne lengviausiu keliu, panūdo tęsti tėvo tradicijas – auginti linus. Kad ir nelengvas darbas, bet žinomas nuo vaikystės. Tuomet ir linų augintojų Lietuvoje buvo nemažai, veikė dideli linų fabrikai, kuriems pristatydavo išaugintas kultūras. Iki šiol solidaus amžiaus sulaukęs ūkininkas nesupranta, kam ir kaip galėjo šauti mintis sunaikinti Lietuvos pasididžiavimą ir turtą – linus, auginamus pluoštui. Visokeriopa parama buvo skiriama tik grūdų augintojams, linininkai jos niekada nematė. Atvirkščiai, viskas buvo daroma, kad linų laukuose neliktų. Pamažu užsidarė fabrikai, tad kur dėti išaugintą pluoštą? Dar iš inercijos juos supirkdavo liaudies meistrai, audėjos, pynėjos, mezgėjos. Žemės ūkio strategams nebesinorėjo nei planuoti, nei skatinti linų augintojų.
Išliko tik kantriausi. Tarp jų – ir Bronislovas Vošteris. Bet ir jis pasikeitus sąlygoms pakeitė pluoštinius linus sėmeniniais. Naujas verslas buvo tarsi iššūkis ūkininkui ir šiek tiek daugiau. Užsiėmimas tapo pomėgiu, kuriam negailėta nei jėgų, nei vargo.
Pradėjo gaminti aliejų gerai nežinodamas, kokia bus iš to nauda. Dveji metai prabėgo, kol įformino ūkį ir gavo technines sąlygas sėmenų aliejui spausti. Dar kelerius metus kryžiaus kelius ėjo įrodinėdamas, kad linai būtų įrašyti į paramą galinčių gauti kultūrų sąrašą. Iki dabar parama teikiama pluoštinių linų augintojams, kurių Lietuvoje nebėra. Tie keli entuziastai, auginantys linus aliejui, – už borto. Tuo tarpu pluoštinių linų augintojai galėtų gauti net po 260 Lt/ha paramos, o kitiems numatytos išmokos tesiekia vos po 60 Lt.
Ne skatina, o baudžia
– Trejus metus prasikankinau įrodinėdamas, kad reikia pakeisti tiesioginių išmokų taisyklių reikalavimus ir įtraukti sėmeninius linus į ražienų laukams tinkamų augalų sąrašą. Pats ir pakliuvau į bėdą. Nacionalinė mokėjimo agentūra man pritaikė sankcijas ir nubaudė. Apkaltino mane, kad sumažinau ražienų laukus deklaruodamas žemės ūkio naudmenas ir pasėlių plotus tiesioginėms išmokoms gauti. Iš tikrųjų ražienų laukai buvo palikti per žiemą ir tai galima patikrinti. Bet niekas nesivargino. Bauda kapsi ir jau skaičiuojama dešimčia tūkstančių. Dar nenuleidau rankų, teks bylinėtis, – rūsčiu kantrybės išbandymu pavadino šią istoriją ūkininkas.
Žemės ūkio viceministras Edvardas Raugalas suprato, kokiuose spąstuose atsidūrė ūkininkas ir Nacionalinei mokėjimo agentūrai atsakė, kad programos „Ražienų laukai per žiemą“ veikla kasmet gali būti vykdoma skirtinguose ariamos žemės laukuose, svarbu išlaikyti tokį pat tvarkomų ražienų plotą. Viceministro manymu, ūkininkui, nesumažinusiam plotų, neturėtų būti taikomos sankcijos.
Kiek lengviau Bronislovas atsikvėpė sulaukęs ilgai lauktos žinios, kad pagaliau taisyklių sąraše į ražienų laukams tinkamų augalų sąrašą bus įtraukti ir sėmeniniai linai. Numatyta papildyti ir tiesioginių išmokų taisykles pagal veiklos sritį „Ražienų laukai per žiemą“.
Kiek laiko sugaišta ir jėgų išlieta įrodinėjant akivaizdžias klaidas, kurias galima buvo seniai pataisyti.
Lietuviai paiso papročių
Nuo ryto ligi vakaro sukasi nesibaigiančių darbų verpete ūkininkas B. Vošteris. Jei kiek ir pailsta, rankų nenuleidžia. Savo ūkyje, be linų, augina dar ir kviečius, rapsus. Tiesa, dabar rūpesčių našta dalijasi su sūnėnu, kurio valdose ir rankose atsidūrė 160 ha žemės. Sau Bronislovas pasiliko linus.
– Ak, atvažiuotų kas, pamatytų, kaip sunkiai atsiranda aliejaus lašas. Derlių imame perdirbtais kombainais, kurie kemšasi kas žingsnis. Gerai, jei per dieną nukuliame vieną hektarą. Mechanizatorius dirba kruvinomis rankomis, mat tenka velenus ir būgną kaskart valyti. Nuolat dirba keli darbininkai. Ir žiemą, ir vasarą, – dalijosi vargais didelio ūkio savininkas, atradęs pašaukimą senoviniam aliejaus spaudimo verslui.
– Turiu savo nuolatinius klientus ir jų vis daugėja. Jau laukia manęs atvažiuojančio į turgelius, skambina, užsako produktus. Atvažiuoja ir į kaimą. Mano aliejus visada šviežias, gardus. Auginu linus iš savo sėklos. Buvau parsivežęs išmėginti ir importinės. Spaudžiau aliejų, išėjo karstelėjęs, neskanus. Kas tinka auginti Prancūzijoje ar Italijoje, netinka Lietuvai. Turime savo sėklas ir džiaukimės, – porino patirtį pašnekovas.
Bronislovas parodė nedidelį cechą, kuriame spaudžia aliejų. Sandėlių aruoduose žvilga linų sėmenys, kurie irgi tapo paklausi prekė. Bent du dideli prekybos tinklai prekiauja jo produkcija ir nuolat atsiunčia užsakymus. Paklausus ir rapsų aliejus, tinkamas kepti ir salotoms pagardinti. Didžiausias prekybos bumas būna prieš Kalėdas ir Velykas – lietuvaičiai dar paiso papročių.
Įdarbino ir vėją
Bronislovas prisipažino, kad savo darbu milijonų nesusikrovė.
– O kam jų ir reik, juk į kapus nenusineši. Dirbame, verčiamės, gyvename, visko užtenka, net ir sveikata nesiskundžiame su žmonele, – optimistiškai nupiešė savo gyvenimą ūkininkas.
Neseniai netoli namų iškėlė vėjo malūną, tad dabar dar ir energiją gamina. Tik sako, per silpno galingumo pasistatė, vos 5 kilovatų. Planuoja pastatyti dvigubai galingesnę. Tada, sakė, visam ūkiui užteks apšviesti ir pašildyti.
Žmona Janina irgi turi savo darbų frontą. Jos rūpestis – įnoringi didžiuliai stručiai. Garduose ganosi net penki. Nori parduoti, tik niekas neperka. Kažin kokios naudos nėra, o priežiūrai – daug gaišaties. Tiesa, kai pradeda dėti kiaušinius, tada gerai.
– Vos vyras užsiminė, kad parduos, jei nededa kiaušinių, kaip mat reikalai pasitaisė. Ir sakyk, kad nesupranta, – juokavo Janina. Vienu kiaušiniu sumani šeimininkė gali sočiai pavaišinti net 10 svečių. Neseniai stručio kiaušinį jiedu dovanojo medikui gimtadienio proga.
Žmonos mintį pratęsė Bronislovas, nuolat būnantis gamtoje ir išmokęs ją suprasti bei pažinti.
– Prie namo sode augo kriaušė. Gal jai jau dešimt metų, o vis nevedė vaisių. Vieną rudenį supykęs pasakiau, kad nupjausiu, jei nebus vaisių... Pavasarį, žiūriu, ir savo akimis netikiu: pražydo, apsipylė žiedais. Rudenį raškėme gardžiausias kriaušes. Sakyk, kad augalai negirdi ir nesupranta, – šypsojosi savo džiaugsmais ir rūpesčiais pasidalijęs ūkininkas nuo Širvintų.