Apie sukauptą veiklos patirtį, iššūkius ir ateities planus su ŽŪR projekto „Mobilieji turgeliai“ koordinatoriumi, o šiuo metu – žemės ūkio kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ direktoriumi Mindaugu Maciulevičiumi kalbasi korespondentė Rasa Prascevičienė.
- Ką šiandien įvardytumėte kaip didžiausią iššūkį, kurį teko patirti mobiliųjų turgelių iniciatoriams ir pardavėjams?
- Tuo metu, kai startavo mobilieji turgeliai, ūkininkai išgyveno pieno supirkimo kainų krizę. Didžiausias iššūkis buvo įtikinti žmones nesibaiminti rizikos, Valstybinės maisto veterinarijos tarnybos (VMVT) reikalavimų ir pereiti prie pieno perdirbimo namų sąlygomis – pradėti gaminti varškę, spausti sūrius ir pardavinėti juos tiesiogiai vartotojams. Tačiau ir iki šiol mums vis dar tebetrūksta pardavėjų, nes perkančiųjų tikrai būtų. Todėl planuojame ir šiais metais aktyviai važinėti po rajonus, rengti seminarų ciklą ir bandyti dar kartą patikinti žmones, kad dalyvavimas turgeliuose ir įmanomas, ir apsimoka. Juolab kad turime pavyzdžių, jog žmonės sėkmingai dirba ir mato prasmę. Tik labai svarbu, kad jeigu ūkininkas šio darbo imasi, kad imtųsi iš esmės.
- Kuo prekyba mobiliuosiuose turgeliuose ūkininkui gali būti naudingesnė už kitas produkcijos realizavimo formas?
- Be abejonės, šiandien visi matome, kad pieno supirkimo kainos yra aukštos ir turgelyje parduoti natūralaus pieno litrą už 2 Lt nelabai apsimoka, jeigu įvertinsi savo darbo, naujos taros, transporto, sugaišto laiko, PVM kaštus. Bet jeigu gamini ir sūrį, kitus pieno produktus, kurių pridėtinė vertė yra kur kas didesnė negu vien pieno, pajamas gauni gana normalias.
Stambieji pieno gamintojai pas mus niekada neateis, bet mūsų vidutiniai ir smulkieji ūkininkai teigia, kad pieno kainoms svyruojant tiesioginė realizacija yra savotiškas pajamų garantas. Jei pieno kainos staiga vėl nukristų, ūkininkai jau turėtų savo klientų ratą.
Pagrindinis dalykas, kam reikalingi tiesioginiai pardavimai, - tai galimybė greitai papildyti ūkio apyvartines lėšas, jei nukrinta supirkimo kainos, vėluoja atsiskaitymai, o žmogų spaudžia banko paskola, reikia mokėti atlyginimus. Rytą išvažiavęs į turgelį, vakare jau grįžti su pinigais. Kuo daugiau vietų ūkininkas turi realizacijai, tuo daugiau gali jomis varijuoti, atsižvelgdamas į situaciją rinkoje – tiekti pieną į pieninę, parduoti gyvus gyvulius supirkėjams ar pačiam perdirbti produkciją ir ją parduoti turgelyje.
Startuodami sakėme, kad mobiliųjų turgelių negalima sukurti per vieną naktį.
Akivaizdu, kad procesas vyksta. Turėdami realizacijos galimybes, mūsų ūkininkai jau gali drąsiau investuoti į cechus, jų įrangą. Tarkime, Kauno r. ūkininko Audriaus Banionio mėsos perdirbimo cechas šiandien atitinka aukščiausią ES standartą.
- Žiūrint iš mokesčių mokėtojo pozicijų, kuo šiandien mobilieji ūkininkų turgeliai naudingi mūsų valstybei?
- Esame paskaičiavę, kad jau sukūrėme apie 500 darbo vietų pačiuose ūkiuose ir prekybos vietose. Ir tai nėra nelegalios darbo vietos – už darbuotojus mokami ir gyventojų pajamų, ir „Sodros“ mokesčiai. Netoleruojame atvejų, kad turgeliuose prekiautų asmenys su verslo liudijimais. Tai gali daryti tik pats ūkininkas, jo šeimos narys arba tautinio kulinarinio paveldo sertifikatą turinčios įmonėlės darbuotojas. Šios tvarkos laikomės labai giežtai. Visų pirma dėl produkcijos atsekamumo.
- Jūsų organizuojami turgeliai „tūriu“ neišsiplėtė. Tuo tarpu daugeliui miestiečių tebėra susiformavęs stereotipas, kad turgus, kuriame tiek nedaug prekiautojų, lyg ir „netikras“. Ar neplanuojate turgelių plėsti?
- Mobiliojo turgelio „rėmų“ nesinori plėsti ne vien dėl autotransporto parkavimo problemos miestuose. Iš idėjos esame turgūs, nesiorientuojantys į didelius žmonių srautus. Mūsų tikslas – patenkinti konkretaus mikrorajono poreikius ir pasiūlyti jo gyventojams „maisto krepšelį“ su duona, daržovėmis, pieno, mėsos gaminiais. Savo dydžiu esame tarsi tarpinis variantas tarp prekeivių, nelegaliai prekiaujančių daugiaaukščių kiemuose, ir tradicinio turgaus. Mobilieji turgeliai – iš Vakarų šalių „pasiskolinta“ patirtis. Ten nuo seno įprasta, kad ūkininkai atvažiuoja į miesto aikštę, pusdienį paprekiauja, susitvarko ir išvažiuoja, o kitą dieną važiuoja į kitą vietą.
Jeigu mūsų turgeliuose vienodais produktais prekiautų būrys ūkininkų, o pirkėjų srautas išliktų nepakitęs, per dieną uždarbis siektų 50 Lt. Taigi net kuro kaštai neatsipirktų. Todėl bandome surasti tokį „aukso viduriuką“, kad ir pirkėjams būtų pakankamas asortimentas, ir ūkininkams ar mažoms įmonėlėms apsimokėtų į turgų atvažiuoti. Koordinacija – daug darbo ir patirties reikalaujantis dalykas. Nes tik per tam tikrą laiką paaiškėja, kurioje vietoje ir ko pirkėjai labiau pageidauja. Maža tikimybė, kad, tarkime, miesto centre žmonės pirks bulves maišais. Tačiau tradicinės daržovės žiemos atsargoms visada paklausios miegamuosiuose rajonuose.
- Mūsų sostinė – šalies žemėlapio pakraštyje. Ar apsimoka į ją atvykti atokiau gyvenantiems ūkininkams, turint omenyje dabartines kuro kainas. Ar turite mobiliuosiuose turgeliuose prekiaujančių pačių Vilnijos krašto ūkininkų? Ar Vilniaus ir Kauno rinkos skiriasi?
- Pasiekti Vilnių daugeliui ūkininkų šiuo metu tikrai yra brangu. Žmonės atvažiuoja iš Rokiškio, Varėnos. Ir ne tik ūkininkai, bet ir tradiciniais gaminiais prekiaujančios mažosios įmonėlės, turinčios tautinio kulinarinio paveldo sertifikatą. Buvo norinčiųjų prekiauti net iš Klaipėdos, Šilalės.
Bėda ta, kad aplink Vilnių labai mažai derlingų žemių. Be to, didelė dalis žemės ūkio paskirties žemės supirkta spekuliaciniais tikslais. Todėl čia ūkininkauja labai nedaug žmonių. Iš Vilniaus, Šalčininkų rajonų turime vieną kitą rimtą pienininką, tačiau labai trūksta daržovių augintojų. Prekiaujant daržovėmis pridėtinė vertė sukuriama maža, o važiuoti iki Vilniaus toliau gyvenantiems ūkininkams kuro sąnaudos didelės.
Sostinės rinka šiek tiek specifinė. Čia daug pirkėjų rusakalbių, lenkakalbių, bet iš esmės tai nėra problema, nes lietuviško ūkio produkcija vienodai paklausi ir tarp rusų, ir tarp lenkų, ir tarp lietuvių.
Kauno situacija palanki todėl, kad aplink šį miestą yra daug derlingos dirbamos žemės. Todėl į turgelius atvažiuoja patyrusių sodininkų, daržininkų, uogininkų, kuriems jau ne problema produkcijos sandėliavimas bei šaldymas.
- Kooperatyvas „Lietuviško ūkio kokybė“ analogų šalyje neturi. Koks jo tikslas?
- Kooperatyvas – patogiausias tokio lygio kaip mūsų ūkininkų kooperacijos valdymo instrumentas. Tai juridinis subjektas, kuris organizuoja prekybą, bet tai nėra įmonė, kuri tiesiogiai siekia pelno. Keletas mūsų ūkininkų Vilniuje yra įsteigę savo parduotuvėles. Sieksime, kad jose būtų prekiaujama ir kitų kooperatyvo narių produkcija, kad pirkėjai šioje parduotuvėlėse rastų kuo platesnį prekių asortimentą.
ŽŪK „Lietuviško ūkio kokybė“ šiuo metu vienija 13 narių. Proceso tikrai neskubiname. Įstodamas į kooperatyvą ūkininkas tampa ir savotišku turgelio valdytoju, inicijuoja savikontrolę. Prekiauti turgeliuose gali ne tik kooperatyvo nariai.
Tačiau įstatuose esame labai griežtai įrašę, kad kooperatyvo nariu gali tapti tik ūkininkas, kuris pats augina, pats gamina ir parduoda savo produkciją. Tai – savotiškas mūsų saugiklis. Juk įmonėlės, kuri šiuo metu, tarkime, gamina tradicinius produktus, savininkai gali pasikeisti, o kartu gali pasikeisti ir jos profilis.
- Jūsų pastebėjimu, dėl kokių priežasčių pirkėjai renkasi mobiliuosius turgelius, o ne prekybos centrus?
- Turgelyje vartotojas gauna šviežią, natūralų produktą, gali tiesiogiai pareikšti savo pastabas. Aišku, turgelio pardavėjui kainomis sunku konkuruoti, tačiau jis išlošia, nes nėra tarpinių perdirbėjų ir prekybininkų grandžių.
Tarkime, bulvių kainos šiuo metu parduotuvėse jau pašokusios iki 2,5 Lt, tuo tarpu pas mus jos kainuoja 1,5-1,8 Lt. Aišku, pirkėjai negali norėti, kad 6-8 mėn. auginto bekono mėsa būtų pigesnė už to, kuris užaugintas per 4 mėn. Pakilusios pašarų kainos tapo tikru ūkininkų galvos skausmu, nes kelti mėsos ir jos gaminių kainas nėra kaip. Miestiečiai dabar tiek moka už butų šildymą, kad tikrai neįstengs pirkti dar ir brangų maistą. Tad tenka ieškoti kitų išeičių ir taupymo būdų. Tarkime, anksčiau iš to paties ūkio į Vilnių išvažiuodavo trys autoparduotuvės, dabar važiuoja viena, iš kurios produkcija vietoje išskirstoma po kelis turgelius.
Šiuo metu pradedame naują kooperatyvo veiklos etapą – po truputį steigsime savo reklaminius skyrelius didžiosiose prekybos tinklų parduotuvėse. Norime save pristatyti tiems pirkėjams, kurie mobiliuosiuose turgeliuose dar nesilankė. Kartu pademonstruosime, kad prekiniu patrauklumu, pakuotėmis ūkiška produkcija šiandien nė kiek nenusileidžia pagamintai stambiose perdirbimo įmonėse. Tai iššūkis, reiškiantis, kad ūkininkai sėkmingai prisitaiko prie stambiųjų perdirbėjų. Mes nuolat deklaruojame, kad ūkininkams nereikia lengvatų, jie gali prisitaikyti, jei tik rinkoje mato savo nišą. Ne paslaptis, kad vartotojas didžiųjų prekybos tinklų yra gerokai išlepintas, tad bet kuo jo nepatrauksi.
Tačiau nesiorientuojame į labai turtingų ir labai išrankių pirkėjų ratą, kuriems brangiai apsipirkti – prestižo reikalas. Tokių žmonių Lietuvoje mažai. Tad kam užsikelti kainas, jeigu per dieną parduosi 2-3 sūrius? Ieškome optimalaus varianto – gaminti našiau, daugiau, bet su mažesne marža.
- Dalis ūkininkų, tebeliekančių nuošalyje nuo mobiliųjų turgelių, laikosi nuostatos, kad įgyvendinti VMVT reikalavimus ir pradėti gaminti galutinę produkciją namų sąlygomis sunku. Kaip yra iš tiesų?
- Sakyčiau, kad su VMVT vyksta išties geranoriškas bendradarbiavimas. Negalime sakyti, kad ši tarnyba į mūsų veiklą žiūri pro pirštus – sulaukiame ir pastabų, ir patarimų, kokias klaidas reikia ištaisyti. Bet tikrai nereikalaujama, kad nedidelių gamybos apimčių daržovių perdirbimo cechelis atitiktų modernaus konservų fabriko lygį. Juolab kad tą reglamentuoja ir ES teisės aktai. Mažieji perdirbėjai šiandien dirbti tikrai gali.
Kita vertus, ne kiekvienam tai gali pavykti. Tiesioginiam vartotojui pateikiamas produktas turi būti pagamintas labai švariai, labai atsakingai, labai skaniai. Todėl prieš pradedant prekinę gamybą patariame žmogui namų sąlygomis pasibandyti, ar jo gaminys bus įdomus vartotojui, nes stebuklų prekyboje nebūna.
Šiandien mes jau turime subūrę savo bendruomenę, mielai dalijamės patirtimi, nes mobiliųjų turgelių dalyviai dar ne konkurentai, bet kolegos. Kiekvienas jų turi suvokti, kad jeigu kolega pagamins nekokybišką gaminį, šešėlis kris visam turgeliui. Todėl itin svarbu išlaikyti ne pavienių produktų, bet bendrą aukštą kokybę.
- Miestų turgavietėse netrukus turėtų atsirasti kasos aparatai, kuriems prekeiviai aršiai priešinasi. Ar mobiliuosiuose turgeliuose kasos aparatai taip pat rasis?
- Jeigu Vyriausybė priėmė tokį sprendimą, mes jam neprieštaraujame. Tie ūkininkai, kurie prekiauja iš autoparduotuvių, taip pat privalės įsigyti kasos aparatus. Mūsų manymu, tai bus naudinga ir pačiam ūkininkui, jeigu jis samdo pardavėjus, nes kasos aparatas – ir tam tikra kontrolės forma. Bendradarbiaudami su Valstybine mokesčių inspekcija pasiekėme, kad Finansų ministerija palengvintų reikalavimus ir neapkrautų žmonių nereikalingu buhalteriniu darbu, už kurio neatlikimą būtų dar ir baudžiama.
- Kaip vertinate klientų kritiką, kurios vis dėlto neišvengiate?
- Maisto gamyboje sektoriuje, kad ir kaip to nesinorėtų, kartais nesėkmės neišvengiamos. Priekaištų tikrai nesistengiame slėpti. Priešingai, juos vertiname kaip būdą tobulėti. Blogiausia, ką gali vartotojas, - tai nutylėti apie įsigytą nekokybišką produktą. Turime internetinę svetainę. Joje visi pirkėjai gali pareikšti savo skundus ar pastabas. Be to, į kiekvieną turgelį kartą per dieną atvažiuoja administratorius. Bet geriausia, jei pirkėjas apie nekokybišką prekę praneša pačiam ūkininkui. Į pastabas visada reaguojama ir kompensuojama.
Tiesa, Vilniuje buvo atsiradę „etatinių“ gudruolių, kurie nuolat „piktinosi“ ir ėmė „duoklę“ iš ūkininkų.
Yra pasitaikę ir pačių pardavėjų nesąžiningumo atvejų, kai buvo bandoma prekiauti ne savo pagaminta produkcija. Tačiau pas mus galioja šventa taisyklė – pats užauginai, pats pagaminai ir pats pardavei. Mūsų tikslas – skatinti patį gamintoją ūkininką, o ne suteikti erdvę perpardavinėtojui. Jeigu žmogus prekiaus svetima produkcija, jis nesistengs tobulėti.
- Mobiliųjų turgelių startas sutapo su šalies ekonomine krize. Kaip tai paveikė turgelių veiklą?
- Sakyčiau, kad mums krizė išėjo į naudą. Subrendome, išaugome sunkmečiu, vadinasi, ekonomikai kylant mums bus dar lengviau.