Nusivylimas Vašingtonu buvo juntamas dar 2009 metų viduryje, kai jis nesugebėjo aiškiai paremti Irane po prezidento rinkimų sukilusios nepatenkintųjų minios.
Tai buvo rizikingų pasirinkimų metas. B.Obama galėjo paremti maištavusius Irano opozicionierius bei jų šalininkus ir taip bent kiek sustiprinti jų viltį ir užsispyrimą nuversti nesukalbamojo prezidento M.Ahmadinejado režimą.
Žinoma, jei Vašingtonas būtų ryžęsis eiti su iraniečių minia, o šių svajonė galiausiai būtų žlugusi, JAV būtų galėjusios laidoti viltis pasodinti Iraną prie derybų stalo dėl jo įtartinos branduolinės programos.
Vašingtonas nesiryžo. Tačiau toks jo susilaikymas anaiptol nereiškė, kad Teheranas tapo sukalbamesnis.
Pralaimėjimas dvigubas – iraniečių protestuotojų aiškiai neparėmę JAV užsienio politikos vykdytojai ryja patirto nusivylimo jais kartėlį.
Stebint Vašingtono žingsnius šį kartą, viskas atrodė kur kas komiškiau, o kartais ir graudžiau.
Pirmosiomis sukilimo Egipte dienomis Vašingtonas priminė nesusidainavusį chorą.
Vieną dieną JAV pareigūnai kalbėjo taip, tarsi aiškiai siektų padėti H.Mubarakui išsilaikyti valdžioje.
Kitą jau ragino jį nedelsiant pradėti tvarkingą perėjimą prie demokratijos.
Antai JAV viceprezidentas J.Bidenas nesutiko pavadinti H.Mubarako diktatoriumi ir sakė, esą jam nėra ko trauktis.
JAV valstybės departamentas savo ruožtu ragino egiptiečius įsitraukti į dialogą su naujai paskirtu Egipto viceprezidentu O.Suleimanu.
JAV susizgribo saugoti savo veidą tik tada, kai tapo akivaizdu, jog kelio atgal nebėra ir egiptiečiai nenurims.
Tuomet Vašingtonas puolė raginti H.Mubaraką nedelsiant pradėti tvarkingą perėjimą prie demokratijos ir vis aiškino, kad jo siūlomų reformų negana.
Visa tai – tai tik pusė bėdos. Apskritai JAV atrodė ir elgėsi taip, lyg buvo užkluptos maišto Egipte bangos visiškai nepasiruošusios.
Stebėdamas viešąsias Vašingtono reakcijas galėjai pamanyti, kad iki kylant gatvės protestams JAV net nenujautė besikaupiančios egiptiečių įtampos ir kad ji anksčiau ar vėliau sprogs.
Gali atleisti, nors nebūtinai – suprasti, kai tikruoju Egipto gyvenimu nesidomi ar jo nesuvokia toliau viešbučio baseino nieko nematantys, bet maišto sūkuryje prie šarvuočio nelyg kokios egzotiškos atrakcijos besifotografuojantys turistai.
Tačiau kalbame apie Jungtines Amerikos Valstijas ir vieną pagrindinių jų sąjungininkų Artimuosiuose Rytuose.
Kaip ir daugelyje pasaulio šalių, kuriose Vašingtonas turi bent mažiausių interesų, per pastaruosius metus Egipte būta amerikiečių bandymų tiesti ranką itin trapios opozicijos atstovams.
Tačiau tikrasis JAV interesas Egipte visada buvo stabilumas, kurio taip maža Artimųjų Rytų regione.
Per tris dešimtmečius, kuriuos H.Mubarakas praleido Egipto valdžioje, jis nė karto neišjudino regione strategiškai itin svarbaus taikos susitarimo su Izraeliu.
H.Mubarako režimas sėkmingai kišo pagalius į ratus Egipto islamistams, kurie tik dabar vėl bando kelti galvą šalyje.
Ką jau kalbėti apie itin glaudų Egipto žvalgybos ir JAV centrinės žvalgybos valdybos bendradarbiavimą Vašingtono kovoje su teroristais.
Tuo pat metu armijos padedamas H.Mubarakas kūrė policinę valstybę, kurią lydėjo piliečių sekimas, kitaminčių suvaržymai, areštai ir kankinimai.
Tylioji Egipto minia vargo. O kai sukilo, H.Mubarakas pasitraukė su, kaip teigiama, per tris dešimtmečius sukauptu ir užsienyje investuotu 40 mlrd. dolerių turtu.
Šalys, kuriose H.Mubarakas turi turto, jau ėmėsi žingsnių jį įšaldyti. Nors dar neseniai tokių šalių kaip Prancūzija aukšto rango politikai skraidė į svetingąjį Egiptą ir naudojosi režimo siūloma prabanga.
Tad galiausiai koks yra JAV palikimas šiame pragmatiškų interesų ir demokratijos skatinimo katile?
Akivaizdu, kad B.Obama nuvylė dalį protestavusių egiptiečių garsiai neištardamas, jog H.Mubarakui geriausia būtų pasitraukti.
Nors privačiuose pokalbiuose telefonu JAV prezidentas neva ir ištaręs itin griežtų ir nedviprasmiškų žodžių paskutines dienas valdžioje tuo metu skaičiavusiam H.Mubarakui.
Kita vertus, JAV administracija akivaizdžiai patenkino tuos, kurie tik ir laukė progos pasakyti, kad įvykius Artimuosiuose Rytuose ir vėl režisuoja amerikiečių ranka.
Tai logiška, turint omenyje viešai deklaruojamą dabartinio Vašingtono nuostatą, kad valstybių ateitis – jų piliečių rankose.
Vis dėlto dar vienas egzaminas laukia ateityje.
Egiptiečiams imant nerimauti, ar šalies valdymą perėmę kariškiai nesupūdys revoliucijos vaisių, JAV autoritetas ir jų dalijami milijardai dolerių bus ne mažiau svarbūs.