Filosofas, VU Filosofijos katedros docentas dr. Nerijus Milerius nesiima prognozuoti, kas laukia knygos ar popierinės spaudos po dešimties ar šimto metų. Kino ir medijų analitiko požiūriu, kintant ir vystantis technologijoms, kinta ir pati knyga bei jos funkcija visuomenėje.
- Ar galima knygą priskirti prie pramogų? Ar tai ne šventvagiška?
- Reikėtų prisiminti pačios knygos istoriją. Iki J.Gutenbergo laikų, kai jis atrado būdą reprodukuoti knygas spausdinimo būdu, knyga buvo elitinis, mažai kam prieinamas dalykas. E.Auerbachas knygoje „Mimezis“ („Pamėgdžiojimas“) parodo, kad tik XIX amžiaus pabaigos literatūra pradeda adekvačiai vaizduoti vadinamąjį „ketvirtąjį sluoksnį“ - „bėdžius”. Iš esmės tik tuomet ji tam „ketvirtajam sluoksniui“ ir tampa prieinama. Iki tol tai buvo sunkiai įmanoma, nes ir pati edukacija buvo be galo brangi. Tik XX amžiuje knyga pradėjo masiškai plisti. Bet jos masinio išplitimo laikotarpis nėra toks jau didelis, kaip mums gali pasirodyti. Nes dabar ateina banga, kai žmonės vėl mažiau skaito. Taigi, laikotarpis, kuomet knyga buvo masinė pramoga, vertinant šimtmečiais, yra palyginti trumpas.
- Kas būdinga knygai kaip pramogavimo būdui? Kuo jis skiriasi nuo kitų pramogavimo būdų?
- Intelektualams bet kuri knyga, netgi I.Kanto, gali būti pramoga. Egzistuoja tam tikros profesinės grupės, kurioms knygos yra darbo dalis – literatūros tyrinėtojai, istorijos tyrinėtojai, filosofai, sociologai... Kartais pasitaiko, kad darbas sutampa su hobiu. Ne veltui sakoma, kad gera profesinė knyga skaitoma kaip savotiškas detektyvas. Visiškai įmanoma, kad filosofas X ir I.Kanto knygą perskaitys kaip tam tikrą detektyvą.
Į žmonių gyvenimą knyga įeina dėl pačių įvairiausių priežasčių. Vieni patys pamėgsta skaityti, skaitymas jiems yra savotiška atsipalaidavimo forma, o kitiems tai įprotis, įdiegtas jų tėvų. Bet, turint galvoje besikeičiančias technologijas, dabar jau nebegalima sakyti, kad knyga užima ypač reikšmingą vietą kaip laisvalaikio praleidimo forma.
Šiandien ji yra tik viena iš daugybės alternatyvų. Knygos statusas nebėra toks nekvestionuotinas, koks buvo prieš 20 metų. Tada atrodydavo visiškai natūralu paklausti kito žmogaus, kokias knygas jis šiuo metu skaito. Būtent, ne kokią, o kokias, nes tarsi būdavo numanoma, kad žmogus skaito keletą knygų vienu metu. O dabar visiškai nestebina atsakymas, kad žmogus neskaito jokios knygos. Daugelis žmonių iš viso nebeskaito. Laisvalaikiu jie mieliau žiūri filmus ar žaidžia kompiuterinius žaidimus.
- Kokie žmonės teikia pirmenybę knygai, o ne, pavyzdžiui, kino filmui?
- Pagal H.Marshallo McLuhano apibrėžimą, knyga yra medija - tam tikras tarpininkas tarp žmogaus ir pasaulio. Galime trumpai prisiminti ir kitų medijų istoriją. Iš televizijos istorijos puikiai žinome, kad atsiradus televizijai, buvo vertinama ne vien tai, kas rodoma, bet ir pats televizorius kaip objektas, kaip materialus daiktas. Televizorius buvo savotiškas langas į pasaulį ir dekoruotas panašiai, kaip dekoruojami langai įvairiausiomis užuolaidomis. Buvo svarbu, kokią vietą televizorius užima kambaryje.
Knyga taip pat gali būti kam nors labai vertinga ir kaip daiktas. Šiais laikais, kai knygą galima perskaityti kompiuteryje, planšetiniuose kompiuteriuose, skaityklėse, išlieka dalis žmonių, kurie paprasčiausiai mėgsta knygą kaip materialų daiktą. Mėgsta ją pavartyti, mėgsta knygos kvapą, lapų čežėjimą, ir kai kam to užtenka.
- Jie konservatyvūs ar sentimentalūs?
- Ne. Sakyčiau, tai neišvengiama praktika. Retro judėjimas visais laikais madingas. Ir aukštoji mada visada įveda retro elementų į dabartinę madą. Todėl nėra nieko nuostabaus, kad „senesni“ dalykai vis sugrįžta. Knygų atveju kartais netgi žaidžiama tuo „senumu“, leidžiamos masyvios, senovines primenančios knygos.
Knyga, stovinti lentynoje, nebūtinai dėl grožio, žmogui gali būti ir kaip kažkokių svajonių arba kito pasaulio pažadas. Arba tam tikro poilsio pažadas. Kažkas, ką gali paimti, turėdamas laisvo laiko.
Mes gyvename pakankamai greitame amžiuje. Dabar daug kas, kas neskaito, teisinasi: „Aš neturiu laiko.“ Knyga neišvengiamai yra susijusi su vadinamuoju „lėtuoju laiku“. O „lėtasis laikas“ daugeliu atvejų yra privilegija. Dažnai skaito tie žmonės, kurie turi prabangą leisti sau turėti daug laiko, šiuo metu nebėgti, nedirbti. Lėtumas yra privilegija. Taip, kaip restoranuose mokama už lėtą – suprask, kokybišką – aptarnavimą. Lėtas laiko slinkimas susijęs su kokybiškomis patirtimis.
- Knygos skaitymas yra kokybiškesnė pramoga už kino filmą?
- Nebūtinai. Žiūrint, kokia yra knyga ir koks kino filmas. Knyga tikrai nėra kokybiškesnis patyrimas.
- Jeigu imsime tą patį lygį – ar pigus meilės romanas geriau už muilo operą? Intelektuali proza – už intelektualų kino filmą?
- Šiuo atveju aš, kaip nuo seno besidomintis kinu ir skaitantis kino filosofijos kursą, galbūt papiktinsiu knygos mylėtojus – bet nematau didelio skirtumo tarp geros knygos ir gero kino filmo. Aišku, galime sakyti, kad labai tikėtina, jog koks nors W.Shakespeare'as pragyvens kokį nors A.Tarkovskį. Literatūros genijus pragyvens kino genijų. Bet čia jau medijų reikalas.
- Kas tą lemia?
- Galbūt lemia pačios technologijos. Vis dėlto knyga jau labai seniai egzistuoja kaip elitinė, privilegijuota mūsų kultūros dalis. Tuo tarpu kinas yra palyginti nesena medija ir, be jokios abejonės, kyla daug klausimų dėl jo ateities. Bet nenorėčiau leistis į futuristinius išvedžiojimus, ar ilgiau išliks knyga, ar kinas. Bet kuriuo atveju, esu įsitikinęs – gera knyga ir geras kino kūrinys yra visiškai lygiaverčiai.
- Kodėl tuomet sakoma, kad geriau pirma perskaityti knygą, o tik po to žiūrėti filmą?
- Tai visai kas kita. Čia jau kalbama apie literatūros kūrinių ekranizacijas. Tikrai labai retai būna, kad kinas pranoksta knygą. Vis dėlto vaizdas yra konkretesnis dalykas. Vizualumas apskritai yra agresyvesnis pojūtis. Jis viską sustato į formas, kurios yra konkretesnės, nei skaitytinėje medijoje. Skaitydami mes galime įsivaizduoti tūkstančius įmanomų alternatyvų, tūkstančius pasaulių. Net jeigu personažas yra apibūdintas žodiniame sakinyje kaip esantis, tarkim, rudų plaukų ir mėlynų akių, mes vis tiek iki galo nežinome, kaip jis atrodo. Tuo tarpu kino kūrinys suteikia tam, kas knygoje lieka neapibrėžta, konkrečią formą. Jis interpretuoja, ir ta interpretacija gali kam nors atrodyti neadekvati ir nesiekianti to meistriškumo lygio, kuris pavaizduotas knygoje.
- Kino savybė vaizduoti viską tiksliu pavidalu, sukramtytu ir padėtu ant lėkštutės, nebukina vartotojo?
- Taip yra sakoma apie blogą kiną. Yra daugybė kino kūrinių, kurie tikrai nieko nesukramto ir netgi suerzina pramogų ieškančius žmones taip, kad jie išeina iš kino salės spjaudydamiesi, nes visiškai nesupranta, ką pamatė. Šiuo metu labai garsus Irano režisierius Abbas Kiarostami yra pasakęs, kad jis nekenčia naratyvinio kino – tai yra, kino, kuris pasakoja. Užuot pateikęs kokią nors apibrėžtą istoriją, jis visuomet palieka atvirą pabaigą tam, kad kiekvienas iš žiūrovų sukurtų savo istoriją. Taigi, tai, ką mes traktuojame kaip knygos privilegiją – susikurti savo vaizduotės pasaulį, sekant paskui rašytojo plunksną – šiuo atveju galioja ir kine. Kinas nebūtinai turi duoti atsakymus. Jis gali būti visiškai neapibrėžtas ir reikalauti aktyvios žiūrovo interpretacijos.
- Ar kasdienybėje kinas yra pagrindinis knygos konkurentas?
- Nebūtinai. Dabar tai gali būti internetas, o jame randama daugybė įvairiausių dalykų. Galima paskaityti žinias, žiūrėti reportažus, pasiklausyti muzikos – viskas kartu. Anksčiau knyga buvo neatsiejama kasdienybės dalis, o dabar jau nebe. Bet ar ji bus nukonkuruota iki galo ir išstumta – neįmanoma prognozuoti.
H.Marshallas McLuhanas yra pasakęs, kad kiekviena nauja medija keičia ne tik tą mediją, iš kurios ji tiesiogiai atsiranda, bet ir visas likusias medijas. Tas pats yra jutimų lygmenyje. Jeigu medija pratęsia akį, ji keičia ne tik tą būdą, kaip funkcionuoja akis, bet ir būdą, kaip mes vaikštome, kaip klausome, ir taip toliau. Medijos nesivysto linijiniu būdu.
Kinas, atrodo, išsivystė iš fotografijos, bet jis pakeitė ne tik fotografiją, o ir dailę, ir muziką, ir literatūrą. Todėl mes niekada negalime labai tiksliai ir aiškiai prognozuoti, kaip kas vystysis toliau.
Mes visada prognozuojame iš linijinės logikos. Galvojame, ar išstums knygas skaitytuvai ir planšetiniai kompiuteriai. Bet tai yra bandymas svarstyti tik iš vienos medijos perspektyvos. Mes nematome kitų įvairiausių technologijų sąsajų.
Knyga yra medija. Tai technologinis darinys, nors mums taip ir neatrodo, lyginant su, pavyzdžiui, kompiuteriu. Tačiau knyga surenkama, redaguojama, maketuojama, spausdinama – čia dalyvauja daugybė technologijų. Koks bus knygos vaidmuo tarp visų šių technologijų ateityje – nuspėti neįmanoma.
- Kaip kino atsiradimas paveikė knygą?
- Galėtume daug kalbėti apie tai, kaip vizualumas pamažu atsistojo į kitų juslių vietą. Dažnai kalbama apie vizualinį posūkį. XX amžiuje net atsirado disciplina – vizualumo studijos. Vizualumo technologijos užima kur kas didesnę vietą, nei anksčiau. J.Bergeris netgi yra pasakęs, kad vizualumas užėmė taktilikos, tai yra, lytėjimo vietą.
Vizualumas reikalauja distancijos. Prikišęs ką nors prie pat nosies, nieko nepamatysi. Reikia atsitraukti. O taktilika – atvirkščiai. Negerai, kai mes esame toliau, nei per rankos atstumą. Jeigu vizualumas užima taktilikos vietą – akis įgyja tam tikras funkcijas, kurios anksčiau buvo pavaldžios vien tik lytėjimui. Ne veltui sakoma - „nurenginėti žvilgsniu“ ar „glamonėti akimis“. Šios frazės nurodo, kad akiai būdingos, atrodytų, tik lytėjimo juslei galimos galios.
- Ar tas atsitraukimas reiškia susvetimėjimą?
- Ne, šiuo atveju tai reiškia tik milžinišką vizualumo galios išsiplėtimą. O vizualumui, kaip minėjome, būdinga didesnė agresija, gerokai didesnis konkretumas, nei, tarkim, klausos atveju. Visas šitas ypatybes pritaikę kūriniams matome, kad vizualumas turi galimybę būti kur kas greitesnis, būtent todėl, kad jis yra konkretesnis.
Montažo techniką sugalvojo ne kinas. Ji atsirado būtent literatūroje, bet kinas ją išplėtojo. Tai būdas labai greitai, tik komponuojant tam tikrus elementus, pasakyti tai, kas knygoje kai kuriais atvejais būtų sakoma per visą puslapį. Montažas – dviejų elementų sujungimas, norint išgauti kokią nors trečią savybę, kurios nėra pirmuose dviejuose elementuose.
Pavyzdžiui, sugretinę du nesugretinamus elementus, gauname ironiją. Matome, kad vizualumo kalboje glūdi ir konkretumo galimybė, ir kartu tai gali būti žymiai fragmentiškesnė kalba. Kadangi vizualumas – agresyvesnė juslė, tai ir tam tikrus vaizdo fragmentus žmogui kur kas lengviau susieti, negu, tarkim, tam tikrus atskirus garsus. Žmogus vis vien neišvengiamai interpretuoja, koks yra ryšys tarp, atrodytų, nesusijusių fragmentų.
Tad vizualumo kalba gali būti konkretesnė, bet kartu greitesnė ir fragmentiškesnė. Tai nereiškia, kad atsiradus kinui – konkretesniam, greitesniam, fragmentiškesniam menui, literatūra toliau liko „lėta“. Ji taip pat patyrė vizualumo įtaką.
Prisiminkime kad ir F.Beigbederį – jis dirbo reklamos agentūroje, ir jo knygos parašytos būtent „reklaminiu“ stiliumi. O reklama kaip tik funkcionuoja tuo būdu – daromas labai greitas pranešimas, ji dažnai veikia montažo arba koliažo principu, kai sujungus du ar daugiau elementų, išgaunama papildoma prasmė. Prikabinamas koks nors simbolis, kuris suteikia tai reklamai simbolinę galią – pavyzdžiui, aliuzija į kokį nors sakralinį dalyką. Literatūra perima tokius elementus. Nemažai rašytojų rašo kaip vizualumo epochos rašytojai.
- Grįžkime prie materialaus knygos pavidalo. Popierinis jos ar žurnalo, laikraščio pavidalas – pranašumas ar trūkumas?
- Suprantu žmones, kurie myli popierinius laikraščius, bet man asmeniškai popierinės spaudos kaip ir nereikia. Šiuo metu internetiniai portalai, elektroninės žiniasklaidos formos atrodo kur kas operatyvesnės ir greičiau pasiekia skaitytoją.
Knygų atveju – svarbu, kam ta knyga yra skaitoma ir kokiam tikslui naudojama. Jeigu tai mokslinė knyga – anksčiau skaitant bibliotekoje ir negalint braukyti, reikėdavo išsirašyti tam tikras vietas, pasižymėti. Suprantama, viskas vyksta gana lėtai. O dabar, jei skaitai ne popierinį knygos variantą, visai nebūtina to daryti. Planšetiniame kompiuteryje tu turi knygos kopiją, gali pasižymėti, kas kokiame puslapyje yra, ir to užtenka. Mokslo kontekste, atrodytų, visi pranašumai yra elektroninės knygos pusėje. Bet knygą gali būti patogu vežiotis kaip daiktą ir išsitraukti kur nors prie jūros.
Knyga yra įtraukta į įvairias kasdienes praktikas. Vienose jų materialus jos pavidalas yra privalumas, o kitose – trūkumas.
- Susidaro įspūdis, kad visi su knyga ar popierine spauda susiję trūkumai gali būti suvesti į lėtumą – lėtumas informacijai pasiekiant auditoriją, lėtumas dirbant mokslinį darbą, užsirašinėjant citatas, lėtesnis informacijos suvokimas, lyginant su vizualine informacijos pateikimo forma. Tarsi knyga būtų visomis prasmėmis lėtesnis dalykas.
- Lėtumas iškyla, kai knygą lyginame su vizualine medija. Bet tas lėtumas kai kuriais atvejais yra kaip tik privalumas. H.G.Gadameris kūrinyje „Grožio aktualumas“ svarsto, kokie yra antropologiniai meno pagrindai, bendri visiems menams nuo pirmykščių laikų iki šių dienų. Anot jo, vienas iš antropologinių meno pagrindų yra sakralinis laikas, o sakraliniam laikui būdingas lėtumas. Jis pateikia pavyzdį iš vizualumo srities: žmonės žavisi Luvru atvirutėje, o atvažiavę ir atsistoję priešais jį nusivilia. Bet jie mato jį tik iš vienos perspektyvos, o reikia apžiūrėti iš visų pusių, įeiti į vidų, peržiūrėti ekspozicijas. Meno „vartojimas“ reikalauja laiko. Lėtumas yra būtina kai kurių dalykų įsisavinimo sąlyga.