Šiandien į Antakalnio kapines palydėjome tautos dainių Justiną Marcinkevičių. Kukliai, bet kilniai. Kryžius priekyje, vienišas kunigas, Lietuvos kariai, vos kelios politikų poros, vieniša Prezidentė ir daugybė karštų, sovietmečiu Justino tauraus žodžio liepsna kurstytų lietuviškų širdžių. Justino siela, įsibuvusi lietuvių dainose, jau keliauja į amžinos atminties ir poilsio vietą Dievo padangtėje. Justinas – juk sielų poetas. Kaip ir angelai, Dievo pranašai ir visi šventieji.
Procesija pajuda Šv. Petro ir Povilo bažnyčios ir Antakalnio kapinių link. Štai prasuka pro Vilniaus Arkikatedrą baziliką ir ritmingai nužingsniuoja palei senolių vėles į šventąsias girias kažkada plukdžiusią Nerį. Taip kažkada buvo tikėta. Mes gi tikime į sielas išganantį Viešpatį, kuris amžių bėgyje surentė Lietuvoje šventų sielų Katedrą. Vilniaus Katedra, kurią kadaise pastatė mūsų karalius Mindaugas, tapo tautoje įsišaknijusio tikėjimo Kristumi simbolis. Joje yra įkūnyta krikščioniška tautos savastis, kurią nuolat privalu puoselėti, nuolat statyti, o ,apleistą ar apgriautą, nuolat atstatyti.
Įdomu, ar velionio siela pakeliui į Amžinybę dar žvilgtelėjo į Katedrą, Lietuvos širdies Katedrą?
Ar jūs girdėjote: ar skambino Katedros varpai, ar grojo vargonai, kai velionį „prasuko“ pro Katedrą ... ??!
Ir dilgteli širdyje: ar apie tokią Katedrą giedojo lietuvių tautos dainius, ar apie tokią katalikišką Lietuvos savastį meldėme Aukščiausiojo?
Vienišas kunigas (Lentvario klebonas, anuomet su monsinjoru Kazimieru Vasiliausku atstatinėjęs sielų Katedrą) su vienišu kryžiumi, nelydimas nei patarnautojų, nei seminaristų, nei kitų kunigų ar iškilių dvasiškių, atrodo, vienas nulydėjo Lietuvos dainiaus sielą prie Dangaus vartų.
Padeklamavo vieną pirmųjų Justino eilėraščių ir tvirtai užgiedojo „Kyrie eleison“ ... vienišai ir atsakė „Kyrie eleison“. Sukalbėjo maldą sielai palydėti, o duobkasiai kūną palaidojo kape, kad čia Lietuvoje vargstantys vis Justiną lankytų ir vis prisimintų jo apgiedotą Lietuvos sielos grožį.
Taigi čia liekantys žengiame toliau. To paties Amžinojo Grožio, kur ir nukeliavo Justinas, link.
Rytoj prasideda Kančios laiko laukimas. Šešis sekmadienius stebėjomės Dievo Įsikūnijimo įvykiu (t.y. šeši sekmadieniai po Viešpaties Apreiškimo), ir dabar jau pradedame laukti Dievo prigimties ant Kryžiaus žmonijai atsiskleidimo įvykio. Juk būtent Aukoje atsiskleidžia, kad Dievas yra Meilė, save dovanojanti Gyvastis ir Šventumas.
Tiesa, tūlam katalikui Septagezimos sekmadienis (DOMINICA SEPTUAGESIMA) nelabai ką sako. Jau kurį laiką Lietuvoje šis laukimo pradžia yra primiršta. Žinia, jau kelis dešimtmečius vyrauja reformuota naujoviška „eilinio laiko“ samprata, kurioje įsiterpia neeiliniai Advento – Kalėdų bei Gavėnios – Velykinis laikotarpiai. Tačiau po Benedikto XVI motu proprio „Summorum Pontificum“ paskelbimo 2007 metais vis daugiau katalikų visame pasaulyje, o ir Lietuvoje atranda Bažnyčiai būdingo įsikūnijusio Dievo šventumo raiškos, arba Šventosios Liturgijos, laiko ritmą.
Mat apaštalinėse bažnyčiose tūkstantmečiais yra praktikuojamas būtent neeilinis - su Įsikūnijimo slėpiniais susietas laikas. Šventame, taigi ne „eiliniame“ laike mes ruošiamės Įsikūnijimo įvykiams arba juos išgyvename liturginės celebracijos rimtyje bei grožyje. Ar gali Šventojo Dievo įsibuvimo žemėje laikas būti šiaip – „eilinis laikas“?!
Dabar jau nežinia, ar naujoviškas liturginio laiko skaičiavimo būdas Bažnyčioje išsilaikys. Prieš keletą dienų Šventasis Sostas paskelbė, kad rengiamas naujas dokumentas, kuris paskelbs reformuotos liturgijos reformos pradžią. Anot Popiežiaus spaudos tarnybos ši reforma vėl įtvirtins amžiais sielų išganymui būdingą tiesą: „Liturgijos subjektas yra Dievas, ne mes. Liturgija nėra žmogaus veiksmas, o Dievo veiksmas“. Taigi labai tikėtina, kad „eilinio laiko“ sampratos gali būti atsisakyta.
Popiežiaus atstovas prasitaria apie tai, kas iki šiol dalies Lietuvos vyskupų ir ne kurių „žinovų“ tarpę yra netoleruotina:
„Naujasis dokumentas Motu proprio bus skirtas popiežiaus gairėms liturgijos „reformos reformai“, kuria būtų siekiama sugražinti rimtį į celebracijas, išvengti netinkamų improvizacijų bei užkirsti kelią piktnaudžiavimams“ (šaltinis: Vatikano radijas).
Sulig Septintuoju sekmadieniu iki Kančios laiko prasideda neeilinės rimties metas. Įžangos giesmėje išgiedame žmogiškąjį vargą ir kartu tapatinamės su dieviškąja viltimi:
„Apsupo mane mirties dejonės, pragaro kančios mane apsiautė; ir savo varge šaukiausi Viešpaties; ir [Jis] išgirdo iš šventosios savo šventovės manąjį balsą. Ps. Mylėsiu tave, Viešpatie, manoji tvirtybe; Viešpats mano tvirtybė ir mano priebėga, ir mano išlaisvintojas.“
Prasideda kantraus keliavimo dykuma pasirengimo laikas. Šių trijų sekmadienių metu turime laiko susivokti ir prisipildyti vilties resursais.
O tu, Justinai, ilsėkis Lietuvos širdžių rimtyje. Vilties liudijimą tu jau atlikai. Mes gi, tavo giesmės ir dovanotos vilties Lietuvai įkvėpti, melsimės ir dirbsime, kad Viešpats grąžintų į mūsų tautos širdžių Katedrą Dievo Šventumo rimtį.
Amžinąjį atilsį duok, Justinui, Viešpatie, ir amžinoji šviesa jam tešviečia. Tegu ilsisi ramybėje. Amen.