Kodėl prabėgus daugiau nei šimtui metų, kai panaikintas lietuviškos spaudos draudimas, vėl tenka ginti teisę skaityti?
Apie tai – pokalbis su Lietuvos leidėjų asociacijos prezidente, leidyklos „Tyto alba” vadove Lolita Varanavičiene.
– Praėjusių metų knygų mugė dėl labai sunkios leidyklų padėties buvo vadinama krizine. Ar šiemetę jau galima laikyti pokrizine?
– Iš tiesų – jau pokrizinė. Tai patvirtino ir išsiplėtusi jos programa, ir padidėjęs dalyvių skaičius. Atsirado naujovių – Knygos kino salė, taip pat kas valandą į mugę nemokamai lankytojus vežiojęs autobusas.
Knygų leidyba jau liovėsi smukti. Dugnas pasiektas, bet pasakyti, kada pradėsime iš jo kapanotis, dar negalima. Šie metai turėtų būti lemiami – leidėjai tikisi, kad knygų rinka ims augti.
– Ar leidykloms pavyko prisitaikyti prie užpernai skaudžiai smogusių padidintų mokesčių ir atkurti buvusį leidybos mastą?
– Norėdamos išlikti, leidyklos turėjo nukelti geresniems laikams brangiau kainuojančius, sudėtingus leidybos projektus.
Apskritai knygų leidybą smaugiančios problemos, kurias leidėjai nesyk yra išsakę valdžiai, lieka neišspręstos.
Pirmiausia tai knygos prieinamumas skaitytojui. Palyginti su mūsų žmonių atlyginimais, knygos – per brangios, o leidėjai neturi jokių galimybių jų atpiginti.
Kai daugybė žmonių nepajėgia nusipirkti naujų knygų, išeitis būtų bibliotekos, bet jų fondams atnaujinti valstybė skiria per mažai pinigų. Tai labai sena problema. Tačiau dabar ji dar aktualesnė, nes daugėja žmonių, kurie neįperka naujų knygų, o bibliotekos jų įsigyja vis mažiau.
– Gal jeigu valstybė bibliotekoms skirtų daugiau pinigų knygoms įsigyti, išaugtų jų tiražai ir tai leistų bent šiek tiek jas atpiginti?
– Leidėjų finansinių problemų tai neišspręstų. Bet svarbiausia, kad žmonėms būtų sudarytos sąlygos perskaityti norimą knygą, radus ją bibliotekoje.
Leidėjai jau pavargo klausytis nuolatinių skaitytojų nusiskundimų, kad mūsų leidiniai jiems per brangūs.
Iš tiesų kartais pamačius naujos knygos kainą gali apimti panašus šokas, kaip šią žiemą gavus būsto šildymo sąskaitą.
– Šiemet knygų mugėje surengta net daugiau diskusijų ir susitikimų su autoriais nei ankstesniais metais. Bet pasaulinio garso rašytojų šį kartą į Vilnių neatvyko. Gal pasikeitė mugės samprata?
– Man atrodo, kad ir šioje Vilniaus mugėje dalyvavo rašytojų, kurie turėtų dominti skaitytojų auditoriją. Tiesa, ryškiausių pasaulinės literatūros žvaigždžių šiemet iš tiesų nesulaukėme.
Mat literatūros žvaigždės pageidauja ir nemenkų honorarų. Pavyzdžiui, ne mažiau kaip 10 tūkst. dolerių honoraras jiems gali būti įprastas dalykas, o mes tokio atlygio pasiūlyti negalime.
Kita vertus, pasaulinio garso rašytojai dažnai būna labai užsiėmę. Pavyzdžiui, Umberto Eco kalbiname atvykti jau kone 10 metų, bet jo kelionė vis atsideda. Labai sunku suderinti tokių visur kviečiamų įžymybių kelionių grafikus ir mūsų renginių datas.
Bet gal ateityje sulauksime ir įžymybių. Labai laukiame Nobelio premijos laureato Orhano Pamuko. Jo pažadas atvykti į Lietuvą tebegalioja, tik vizitas nusikelia į kitus metus.
– Šiemet diskusijose daug dėmesio skirta elektroninei knygai. Ar tokia knyga jau tapo rimta tradicinės leidybos konkurente ir Lietuvoje?
– Mūsų šalyje dar nejaučiame elektroninių knygų leidybos eros pradžios. Bet jau skaudžiai pajutome elektroninio piratavimo pavojų. Tai labai rimta grėsmė tokios mažos valstybės kaip Lietuva knygai. Jeigu nebus įstatymais užkirstas kelias piratiniam kopijavimui, neįsivaizduoju, kaip ateityje galės išsilaikyti leidyklos.
Lietuvoje dar nėra įstatymų, kurie leistų kovoti su piratavimu, ir skaitytojai nėra tokie sąmoningi, kad patys atsisakytų nelegaliai kopijuojamų leidinių. Nėra suvokimo, kad intelektinio produkto nelegalus parsisiuntimas internetu – tokia pat vagystė kaip ir knygos išsinešimas iš knygyno už ją nesumokėjus.
Tai jau dabar mažina knygų tiražus. O kas bus ateityje?
Dėl to labai sunerimę ir autoriai, ir leidėjai.