Sunku įsivaizduoti, kad dar kur nors pasaulyje šiais nepoetiniais laikais išėjęs poetas gali būti pagerbtas gedulo kaspinais perrištomis vėliavomis ir, svarbiausia, neapsimestiniu gedulu širdyse – nebent Prancūzijoje, bet ir tai turbūt XIX amžiuje, o ne dabar.
Didžioji Britanija taip laidojo tik vadinamąją širdžių princesę Dianą, mylimą savaime, nors šiaip jau nieko didinga nenuveikusią.
Kad Lietuva taip gali atsisveikinti su Poetu, tai liudijimas, jog čia jis vis dar gali būti daugiau nei poetas.
Net ir tie, kurie jau seniai nelaikė rankose Poeto knygos, su širdgėla vadina jį Tautos sąžine, nors gal tai ir skamba patosiškai. Jo mirties valandą pagarbiai nuščiuvo ir tie, kuriems anksčiau gal vaidenosi, kad Poetas nusidėjo kadaise parašydamas ir konjunktūrinių eilių.
Poeto mirtis keistai sutaikė ir suvienijo kivirčytis linkusią Lietuvą. Seniai nebuvo jaučiama tokios patriotizmo bangos.
Buvo prisimenami Poeto žodžiai, kad jis didžiuojasi esantis lietuvis, nors juo būti ir tragiškai sunku.
Atrodė, kad ir A.Brazausko mirtis įpūtė šalyje susitaikymo ir net atgailos dvasios. Atsisveikinimo su pirmuoju atkurtos Lietuvos prezidentu dienomis buvo sakoma daug jausmingų pagarbos žodžių, o ir tie, kurie jam niekuomet negalėjo atleisti sovietinės praeities, buvo linkę geriau patylėti.
Įsiklausius net ir į jo amžinų politinių priešininkų žodžius buvo galima išgirsti gal ir paslėptos atgailos gaidelių.
Vis dėlto netrukus paaiškėjo, kad A.Brazausko laidotuvės neapsiėjo be konfrontacijos ir kaltinimų. Ir pykčio kibirkštį įskėlė būtent Bažnyčia, pagal pašaukimą turinti skleisti susitaikymo ir atleidimo dvasią.
Kas dėjosi vėliau, jau geriau neprisiminti. Tokio brutalaus miesčioniškumo ir dvasios menkystės parado gal dar nebuvo ir visko regėjusioje Lietuvoje. Prezidento A.Brazausko vardas buvo begėdiškai murdomas į purvus tik abejotinos vertybės – reitingų – besivaikančių televizijų laidose, kuriose pažerti plepalai ir paskalos pagerino visus prasto skonio rekordus.
Žinoma, nieko panašaus Poetui nutikti negali.
Tačiau ar ilgai truks patriotiniais jausmais nuspalvintas dėmesys jo kūrybai ir asmenybei? Juk keletą metų iki išėjimo Poetas buvo tarsi pasitraukęs į tylumą, jo balsas retai skambėjo viešai. Aišku, jokiu būdu nepamirštas, bet vis dėlto primirštas.
Poeto kūrybos ir asmenybės spindesys gedulo dienomis natūraliai ir nevaldiškai sugrįžo į žmones, nes bent penkiasdešimtmečių bei vyresniųjų kartoms jo eilės – tai ir sugrįžimas jausmais į savo jaunystę ar mokyklos laikus. Poezija vėl tapo svarbi visai visuomenei, tik ar ilgam?
Ko gero, tai – paskutinis kartas, kai Lietuva taip garbingai ir jausmingai laidoja Poetą.
Iš tiesų daugiau tokios svarbos poetų neturėsime, bet ne todėl, kad panašaus lygio talento teks labai ilgai laukti.
Tiesiog pasikeitė laikai, ir net didžiausio talento poetai jau tegali būti poetai. Ne daugiau. Kitaip sakant, girdimi tik nedideliam gerbėjų sluoksniui, savotiškai poezijos išpažinėjų sektai pramogų ir komercinio meno viešpatijoje. Ir kuo talentas yra didesnis, tuo jo sklaida, ko gero, menkesnė dėl neišvengiamo poetinės kalbos sudėtingumo ir daugiaprasmiškumo.
Todėl Poeto laidotuvės – tai ir requiem visuotinai skaitomai poezijai, kurios knygų tiražai buvo skaičiuojami dešimtimis tūkstančių, o ne šimtais egzempliorių. To jau niekuomet nebus. Poetai daugiau niekada niekur neves tautos.
Tai kadaise eilėraštyje „Dainos gimimas” deklaravo H.Radauskas: „Aš nestatau namų, aš nevedu tautos, aš sėdžiu po šakom akacijos baltos.”
Bet gal dėl to ir neverta liūdėti. Visada bus bent keli laimingieji, kuriems reikės poezijos kaip kelio, vedančio į save.