Lietuvos Respublikos Žemės ūkio rūmams priklauso labai skirtingi nariai – į didžiulę pieno gamintojų asociaciją susivieniję melžiamų karvių augintojai ir penkiskart mažiau avių laikantys ūkininkai, per milijoną ha javų pasėlių pernai deklaravę grūdų augintojai ir šiek tiek didesnio nei 3 tūkst. ha ploto daržovių sklypų šeimininkai. Žemės ūkio rūmai privalo atstovauti jiems visiems - ne tik stambiesiems ūkininkams, bet ir kiaulės bei pulkelio vištų laikytojams. Šešerius metus Rūmams vadovaujantis Bronius Markauskas stengėsi suderinti dažnai gana skirtingus įvairių kaimo socialinių sluoksnių interesus. Daugelio žemdirbių nuomone, jam tai pavyko.
Vasario 25 d. vyksiančio ŽŪR 10-ojo suvažiavimo išvakarėse Rūmų pirmininkas Bronius MARKAUSKAS atsako į „Ūkininko patarėjo“ korespondento Arnoldo ALEKSANDRAVIČIAUS klausimus, kaip ŽŪR vadovybei sekasi prisibelsti į Vyriausybės kabinetų duris, įpratinti žemdirbius labiau pasitikėti savo jėgomis ir kada Rūmų pirmininkas bus renkamas šiuolaikiškai - slaptai.
- Prieš 6 metus, kai buvote pirmą kartą išrinktas vadovauti Rūmams, juose tvyrojo gana nervinga atmosfera. Ankstesnis Rūmų pirmininkas, tikėjęsis su parlamentaro mandatu kišenėje sėdėti ant dviejų kėdžių, buvo sukėlęs ŽŪR valdymo krizę, jau pradėjusią paralyžiuoti Rūmų veiklą. Ar darniai, Jūsų nuomone, dabar veikia ŽŪR vadovybės „kaitos mechanizmas“?
- 2005-aisiais įprastinius tarpuvaldžio sunkumus dar komplikavo tai, kad Seimo narys Jonas Ramonas ilgokai nenorėjo atsisakyti ŽŪR pirmininko posto. Praėjo trys-keturi visų nervus ištampę mėnesiai, kol per neeilinį Rūmų suvažiavimą pasikeitė ŽŪR vadovybė. Be to, jau susiklostė nelabai gera tradicija – apie valdžios kaitą, kandidatus į svarbiausią Rūmų postą susigriebiame galvoti tik visiškai priartėjus suvažiavimui. Vis dėlto ne tik mano, bet ir daugelio žemdirbių nuomone (su jais visoje Lietuvoje šiomis dienomis tenka dažnai susitikti) dabar Rūmuose ir aplink juos palyginti ramu. Kai žemės ūkio apskritai ir įvairių jo sektorių padėtis pablogėja, tada ir Žemės ūkio rūmuose, savaime suprantama, tvyro nerimas. Šiaip jau nedidelė sumaištis, būdinga visų rūšių ir lygių rinkimams, priverčia juose dalyvaujančias organizacijas taisyti savo veiklos trūkumus ir galvoti apie ateitį.
- Iki tapdamas ŽŪR pirmininku dėl žemdirbių teisių kovodavote netgi radikaliais būdais, pavyzdžiui, 2003-iaisiais buvote vienas iš greitkelių blokadų iniciatorių (bent jau taip nusprendė teisėsaugininkai). Dabar esate diplomatinių, lobistinių veiksmų šalininkas. Kokia svarbiausioji tokių permainų priežastis?
- Neįmanoma tų laikų net lyginti su dabartimi. 2002-aisiais, likus dvejiems metams iki Lietuvai tampant Europos Sąjungos nare, visą žemės ūkio politiką (ypač finansinę paramą žemdirbiams) dar nustatinėdavo Žemės ūkio ministerija, Vyriausybė, Seimas. Ūkininkams ne visada pavykdavo su valdžia susitarti. Ko gero, kelių blokados buvo neišvengiamos. Ypač kritiška buvo pieno sektoriaus būklė. Pieno gamintojai kovojo tiesiog todėl, kad išgyventų, išsaugotų savo ūkius. Net ir teismas įsiklausė į mūsų argumentą, kad Vyriausybė, 2003-iaisiais po žemdirbių protestų 56 mln. Lt skyrusi pieno sektoriui gelbėti, taisė ankstesnę savo klaidą.
Šiandien su žemdirbiais atvirai kalbu, kad ir dabar negalima visiškai atmesti tokių būdų (įvairių protesto akcijų – mitingų, streikų) savo teisėms ginti. Negyvename beorėje erdvėje tik su savo rūpesčiais. Antai vyksta smulkiųjų ir vidutinių verslininkų mitingai, apie tai galvoja profesinės sąjungos. Europos Sąjungoje taip įprasta atkreipti valdžios dėmesį į opias problemas.
Dabar 90 proc. Lietuvos žemės ūkio politikos nustato Briuselis, todėl diplomatija ir lobizmas – neišvengiamos, veiksmingiausios priemonės tikslui pasiekti. Tačiau lengviau surengti mitingą, užtverti autostradą sunkiąja žemės ūkio technika, pagaliau, trenkti kumščiu į stalą negu sėstis su Vyriausybe prie derybų stalo, siūlyti Seimui įstatymų projektus.
Žemės ūkio rūmams šiandien atviros visos durys, nors ilgokai truko, kol užmezgėme normalius, darbinius santykius su valstybės institucijomis, verslininkais, pramonininkais. Tačiau norėtųsi, kad nauda iš tų gerų santykių žemdirbiams būtų didesnė.
Per šešerius metus pasikeitė ir pati žemdirbių visuomenė. Ūkių mažėja (tai neišvengiama, nors nėra gerai). Žemės ūkyje dirba 9 proc. kaimo žmonių (prieš keliolika metų - daugiau nei 20 proc.). Ko gero, žemdirbių dar labiau sumažės. Juk Vakarų Europos šalių vidurkis – 4-5 procentai. Antra vertus, atlaikiusieji sunkumus ir išlikusieji ūkininkai tampa sąmoningesni, suvokia žemdirbių savivaldos svarbą. Kadangi kaime tebegyvena trečdalis tautos (33 proc.), Žemės ūkio rūmai turi aprėpti ir bendruomenes, smulkiuosius verslus, žemės savininkus. Tai yra visas 56-ias dabar Rūmus sudarančias kaimo profesines, kultūrines, bendruomenines organizacijas.
- Jums vadovaujant Rūmai įstojo į trišalę Vyriausybės, profesinių sąjungų ir darbdavių bendradarbiavimo tarybą. Kokia iš to nauda žemdirbių savivaldai?
- Mūsų žmonės dar gana klaidingai įsivaizduoja Trišalę tarybą. Dažnai manoma, kad ji tik svarsto Darbo kodekso straipsnius – darbdavių ir darbuotojų ginčus, darbo sutarčių terminus, atlyginimų dydžius. Žinoma, tai irgi svarbu agroverslininkams, nes jie taip pat darbdaviai. Vienas Trišalės tarybos posėdis buvo surengtas ir Žemės ūkio rūmuose. Pristatėme savo veiklą. Stengiamės, kad tarybos posėdžiuose būtų aptariamas bent vienas ir žemdirbiams, kaimo žmonėms svarbus ekonominis, socialinis klausimas. Trišalei tarybai netrukus bus pateiktos energetikos komiteto darbo grupės išvados. Visuomenė tikrai bus sukrėsta, išgirdusi apie milžiniškas pinigų sumas, išplautas „projektuojant“ Visagino atominę jėgainę, sužinojusi apie elektros skirstomųjų tinklų bendrovių ir šilumos tiekimo įmonių piktnaudžiavimus. Jeigu darbo grupės išvados bus patvirtintos, tai gali sukelti tikrą socialinį sprogimą.
Man nuolat siūloma vadovauti Trišalės tarybos ryšių su maisto perdirbimo pramone grupei, bet vis atsisakinėju. Ne paslaptis, kad žemdirbių ir perdirbėjų santykiai sudėtingi. Tapus tokios grupės vadovu, būtų sunkoka likti nešališkam.
Trišalės tarybos posėdžiai žemdirbių savivaldai yra ir galimybė tiesiogiai pasišnekėti su premjeru, ministrais.
- Ar jus išgirsta?
- Jau keletą metų Lietuvoje labai populiarus žodžių junginys „socialinis dialogas“. Ypač jį mėgsta kartoti valdžia. Tačiau tas „socialinis dialogas“ dažnai paviršutiniškas. Kaip juokauja kaimo žmonės, jis vyksta pagal taisyklę „visi (socialiniai partneriai) pasitarėme, aš (valdžia) nusprendžiau“. Deja, nedaug pasikeitė ir ūkininkų požiūris į valdžią. Įsitikinimas, kad viską kaime turi išspręsti Žemės ūkio ministerija, - dar labai stiprus. ŽŪM ir jai pavaldžios institucijos (Nacionalinė mokėjimo agentūra, kitos) skirsto paramą žemės ūkiui, žuvininkystei, prižiūri, kad kaimo plėtros programa vyktų sklandžiai. Šiuo atveju ŽŪM ir NMA niekas nepakeis. Bet žemės ūkio verslo politika - pačių žemdirbių reikalas. Negi jie amžinai laikysis įsikibę „auklių“ – savivaldybių žemės ūkio skyrių ir kitų valdiškų įstaigų?
- Didžiausia ŽŪR narė, Lietuvos ūkininkų sąjunga (LŪS), nepatenkinta per menka, kaip jai atrodo, savo įtaka Rūmuose. Kaip Jūs pats apibūdintumėte dabartinius ŽŪR vadovybės santykius su saviškiais - žemdirbių organizacijomis?
- Kiekvieno ŽŪR suvažiavimo išvakarėse žemdirbių organizacijos neretai pradeda skųstis, kad yra diskriminuojamos. Bet Rūmai – ne atskira organizacija, o ŽŪR narių visuma. Jeigu nariai naudingai dirba – Rūmų įvaizdis geras. Mes nuolat išskiriame ir pagiriame gausiausias, aktyviausias Rūmų organizacijas – Ūkininkų sąjungą, Žemės ūkio bendrovių asociaciją, Šeimos ūkininkų sąjungą, pieno gamintojų, grūdų augintojų asociacijas. Rūmuose garbės užtenka visiems pagal nuopelnus. Pagrindinė ŽŪR valdymo struktūra - prezidiumas. Daugiau nei pusė jo - LŪS nariai. Deja, kartais, gindamos savo šakos, srities interesus, kai kurios organizacijos ima elgtis savanaudiškai - reikalauja, kad ŽŪR vadovybė didžiausią dėmesį skirtų, tarkime, pieno gamybos sektoriui, grūdininkystei. Arba cukrinių runkelių augintojams. Bet ŽŪR užduotis - atstovauti visoms žemės ūkio organizacijoms, kad nebūtų nuskriaustų.
Kai išgirstu priekaištus: „Jūs, Rūmai, mums nepadedate!”, visada atsakau: „Būkite aktyvūs, pasakykite, kas trukdo dirbti, siūlykite, ką reikėtų taisyti, ir Rūmai jums visuomet padės susitikti su premjeru, ministrais, kad galėtumėte jiems išdėstyti savo rūpesčius”. Pavyzdžiui, Lietuvos šiltnamių asociacijos prašomi pusantrų metų vos ne kiekvieną mėnesį susitinkame su ministru pirmininku, įvairių ministerijų ir žinybų atstovais pasitarti, kaip valstybė galėtų padėti šiltnamių daržovių augintojams, kurie ir patys nesėdi sudėję rankų. Tai sektinas pavyzdys kitiems ŽŪR nariams. Tačiau Rūmai negali visko sukramtyti už kažkurį savo narį, kad tam beliktų tik nuryti...
Tikriausiai žinote, kad iš ŽŪR buvo pašalinta nemažai organizacijų, nesusimokėjusių narystės mokesčių. Galbūt per suvažiavimą suteiksime joms galimybę sugrįžti grąžinus skolą, o naujo stojimo mokesčio nereikalausime.
- Toji pati Ūkininkų sąjunga priekaištauja, kad ŽŪR statutas pasenęs, nedemokratiškas, neleidžia Rūmų pirmininko rinkti slaptai. Ar jis bus keičiamas per Rūmų X suvažiavimą? Ar yra tokių statuto skyrių, kuriuos ir Jūsų nuomone tikrai reikėtų taisyti?
- Statutą reikia iš esmės peržiūrėti, labiau pritaikyti prie Asociacijų įstatymo (ŽŪR dabar dirba pagal jį). Tačiau statutą, ypač svarbesnius jo straipsnius (apibūdinančius ŽŪR struktūrą, valdymo organus, Rūmų narių įtaką) gali pakeisti vien kas 3 metus vykstantis suvažiavimas. O jokia organizacija nenorėtų, kad jos teisės Rūmuose būtų susiaurintos. Vis dėlto tikiuosi, kad jau šiame suvažiavime pavyks sudaryti darbo grupę, kuri rengtų statuto pataisas. Nujaučiu prieštaravimų audrą, bet žemdirbių bendruomenę reikės įtikinti, kad permainos būtinos.
Nežinau, kaip statute atsirado sąlyga, kad ŽŪR pirmininkas renkamas atvirai balsuojant. Kai kam atrodo, kad ne visi suvažiavimų dalyviai, kilnodami rankas su delegatų pažymėjimais, išdrįsta pasirinkti tą kandidatą, kuris jiems atrodo tinkamiausias. Aš taip nemanau. Tačiau visiems būtų ramiau ŽŪR pirmininką renkant slaptai. Procedūra taptų paprastesnė. Visų organizacijų vadovai dabar taip renkami. Aš nedvejodamas pasisakau už tai.
ŽŪR permainos pribrendo. Kokios jos bus ir kaip vyks, žinoma, priklausys nuo to, kas po suvažiavimo vadovaus Rūmams.
- Žemės ūkio ministerija skelbė perleisianti veislininkystę kuruoti Rūmams, tai yra žemdirbių savivaldai. Be abejo, gyvulių augintojų asociacijos geriausiai išmano savo problemas ir poreikius. Kaip šios funkcijos perduodamos? Ar iš viso perduodamos?
- Kai buvau Pieno gamintojų asociacijos tarybos pirmininkas, svajojau, kad štai erdviame kambaryje sėdime Lietuvos pieno gamybos kooperatyvų vadovai, o už durų perdirbėjai laukia, kol mes jiems pasakysime, po kiek savo žaliavą parduosime. Šiandien ši svajonė beveik išsipildė: vyksta rimtos derybos su perdirbėjais. Jeigu visos veislininkystės organizacijos būtų vieningos, aiškiai žinotų, ko nori, tai tos funkcijos žemdirbių savivaldai būtų perduotos per savaitę. Bet jokia viena asociacija tikrai negalės privatizuoti kokios nors veislininkystės įmonės.
Ministerijai irgi galima papriekaištauti dėl to, kaip ŽŪM funkcijos perduodamos žemdirbių savivaldai. Į ministerijos sudarytą darbo grupę kviečiami rajonų tarybų žemės ūkio skyrių vedėjai, Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovai. Gal toje grupėje ir karšti ginčai vyksta, bet reformos nejuda iš vietos. Koks žemės ūkio skyrius, kokia savivaldybė norės atsisakyti darbo, kurį dabar atlieka? Gerai ar blogai - kitas dalykas. Galvoju, ŽŪM darbo grupė sąmoningai skandinama nesibaigiančiuose svarstymuose: esą nors Vyriausybės programos kaimo plėtros skyrius numato daugiau įgaliojimų žemdirbių savivaldai, ne visos agrarinės institucijos tam pritaria...
Dėl tokių slapukavimų, dvigubų žaidimų veislininkystės reikalai prastėja, gyvulių produktyvumo kontrolės įkainiai didėja. Paskelbta, kad veislininkystės įmonės bus privatizuojamos, bet kas atsitiks, jeigu jų akcijos atsidurs ne žemdirbių rankose? Nesinori net pagalvoti.
Pirmąjį žingsnį ŽŪM žengė - veislininkystės asociacijas finansuoti (padalyti likučius, nes valstybės parama joms gerokai sumažėjusi) patikėjo Rūmams. Bet nėra metodikos, kaip tas lėšas paskirstyti asociacijoms. ŽŪR Veislininkystės komitetui tai rimtas išbandymas. Vis dėlto iš anksto galime pasakyti: atskirai, pagal asmeniškus prašymus pinigų tikrai neskirsime.
- Žemdirbiškosios visuomenės nuomone, per ilgai delsiate nesakydamas, ar sieksite ŽŪR pirmininko posto dar vienai kadencijai. Balotiruositės ar ne?
- Pagal Rūmų statutą kandidatūras į pirmininko pareigas siūlo suvažiavimo delegatai. Tad vasario 25-ąją ir sužinosime visų pretendentų galutinį sutikimą ar atsisakymą kandidatuoti.
Žemės ūkio rūmai, neoficialus žemdirbių parlamentas:
faktai ir skaičiai
1921 m. jaunos valstybės žemės ūkio ministras Jonas Pranas Aleksa pasiūlė, kad ir Lietuvoje Vokietijos, Danijos, Prancūzijos pavyzdžiu turėtų susikurti visuomeninė savivaldi ūkininkų atstovybė: Žemės ūkio taryba arba rūmai.
1925 m. gruodžio 19 d. Seimas priėmė Žemės ūkio rūmų įstatymą, kuris įsigaliojo paskelbtas „Vyriausybės žiniose” 1926 m. balandžio 21 d.
1926 m. gegužės 27-oji - steigiamojo ŽŪR suvažiavimo diena. Ji laikoma ir Žemės ūkio rūmų įkūrimo data.
1926 m. birželio 24 d. ministrų kabinetas Žemės ūkio rūmus paleido.
1926 m. rugsėjo 23-24 dienomis pagal naujas taisykles išrinkti Rūmų atstovai sudarė pirmąją Žemės ūkio rūmų valdybą. Agronomas J.P. Aleksa tapo pirmuoju jos pirmininku.
Po 1926 m. gruodžio 17 d. valstybės perversmo Žemės ūkio rūmai paleisti ir reformuoti, kad ūkininkams labiau būtų atstovaujama „žemdirbių parlamente”.
1928 m. kovo 1-6 dienomis vyko Rūmų suvažiavimas, po kurio ŽŪR buvo galutinai įsteigti. Prasidėjo nuoseklus darbas: ŽŪR mokė ūkininkus šiuolaikiškai dirbti žemę ir auginti gyvulius, skatino kaime kooperatinį sąjūdį.
1930–1931 metais pagal inžinieriaus Karolio (Karlio) Reisono projektą Kaune pastatytas namas, kuriame įsikūrę ir dabartiniai Žemės ūkio rūmai.
Prieš pat sovietų okupaciją, 1939 m. valstybės parama Rūmams siekė 7,7 mln. Lt.
1940 m. rugpjūčio 25 d. sovietai Žemės ūkio rūmus uždarė.
1991 m. gegužės 25 d. atkuriamojoje konferencijoje patvirtinta Žemės ūkio rūmų bendroji programa ir nuostatai. Juos parengė „Ūkininko patarėjo” laikraščio vyriausiojo redaktoriaus Vytenio Neverdausko iniciatyva sudarytas organizacinis komitetas. Atkuriamoji konferencija išrinko 27 narių Rūmų tarybą (vietoj tarpukariu rinktos valdybos). Pirmuoju Tarybos pirmininku tapo Lietuvos žemės ūkio akademijos profesorius Antanas Stancevičius.
2000 m. profesorių A. Stancevičių pakeitė agronomas ir politikas Jonas Ramonas, vadovavęs Rūmams iki 2005 m.
2005 m. balandžio 15 d. neeilinis Rūmų suvažiavimas ŽŪR pirmininku išrinko inžinieriaus elektriko išsilavinimą turintį Klaipėdos r. ūkininką Bronių Markauską.
2008 m. kovo 28 d. B.Markauskas perrenkamas dar vienai trejų metų kadencijai.
Šiandien Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai – skėtinė žemdirbių ir kaimo gyventojų organizacija, atstovaujanti bendriesiems visų kaimo žmonių interesams.