Kitaip tariant, neva yra taip, jog pilietinis visuomenės organizuotumas yra priešprieša valdžios polinkiui tapti savitiksliu reikalu, taigi yra kažkas panašaus į visuomenės botagą, pliaukšiantį virš valdžios jaučio, tikslingai nukreipiamo arti lauką, nugaros.
Tokia interpretacija atitinka šios sąvokos atsiradimo aplinkybes, kai, telkiant vadinamąją pilietinę visuomenę, buvo siekiama pasipriešinti absoliutistinėms (o vėliau - ir autoritarinėms) valstybės pretenzijoms (tyrinėtojai pastebi, jog, vartodami pilietinės visuomenės sąvoką, neišvengiamai iššaukiame dichotomijos valstybė-visuomenė vaizdinį). Be jokios abejonės, pilietinės visuomenės apibrėžtis taip pat išreiškia ir tam tikrą žmogaus politinio sąmoningumo bei socialinio solidarumo idealą, taigi ši sąvoka negali būti pakeičiama labiau mechaninio pobūdžio pilietinės tautos ar piliečių visumos sąvokomis.
Kai kalbame apie pilietinės visuomenės organizuotumą (arba nesugebėjimą organizuotis) neišvengiamai prieš akis iškyla D.Kuolio figūra. D.Kuolys yra Pilietinės visuomenės instituto direktorius, o taip pat pilietinės organizacijos „Piliečių santalka“ steigėjas ir tarybos narys. Šių įsipareigojimų, prisiimtos naštos įvardijimo skambumas verčia manyti, jog Lietuvoje yra žmogus, pretenduojantis į savotišką pilietiškumo guru statusą.
Kita vertus, pastaruoju metu populiarinant pilietiškumo retoriką ir budinant (?) pilietinį sąmoningumą į priekį įsiveržia K.Čilinskas, žinomas iš ankstesnių laikų savo tauriomis pilietinėmis akcijom žmogus, dabar vienas iš piliečių asociacijos „Nepartinis demokratinis judėjimas“ vadovų.
Ką būtų galima pasakyti apie šių pilietinių organizacijų perspektyvas, išryškėjančias tendencijas (jeigu tokioje prieblandoje kažkas pradėtų ryškėti), skirtumus ir panašumus.
Susidaro įspūdis, jog bendras visų čia įvardintų pilietinių organizacijų bruožas yra visiškas abejingumas socialiniams žmogaus poreikiams, taip ar kitaip modeliuojamas antisocialumas (kas be ko, ne tas pats dalykas kaip asocialumas).
Žinoma, pilietinės organizacijos neturi tikslo pakeisti profsąjungas, be to, svarbu, jog tokios rūšies organizacijos Lietuvoje neužsikrėtė susargdinančiu protą “naujosios” kairės virusu, tačiau sugebėjimas atsiriboti nuo socialinio solidarumo idealų tokių organizacijų veikloje taip pat yra be galo stebinantis dalykas.
K.Čilinsko antioligarchiniai šūkiai, rodant į tokį baubą kaip seniai nustipęs LEO LT, yra ne šiaip kova su vakarykšte diena, bet patologinės baimės kalbėti apie dabarties padėties drastiškumą liudijimas. Iš tiesų toks pigus reikalų sumainymas, falsifikacijų tiražavimas verčia apgailestauti net K.Čilinskui ilgai simpatizavusius žmones. Galų gale atėjo laikas pasakyti, jog taip elgtis - nešvanku!
D.Kuolio kaip pilietininko veikla taip ar kitaip prasikišdavo ir buvo pastebima socialdemokratų premjerų valdymo metu, ypač kai prie valdžios vairo stojo G.Kirkilas. Ištįsęs Kirkilo šešėlis labai paryškino kampuotą D.Kuolio šešėlį. Tarkime, jog iš tiesų socialdemokratija, didesnį dėmesį skirdama viešėjai sferai, apskritai yra linkusi biurokratizuoti visuomenės gyvenimą, o pilietinės organizacijos gali paraginti biurokratiją rasti greitesnius sprendimus, išjudinti valdžią.
Neteigiu, jog Lietuvoje taip kažkada ir buvo, tačiau nedvejodamas sakau, kad šiandien D.Kuolys dėl pasikeitusių aplinkybių gali būti laikomas viena iš ryškiausių antipilietinio nusiteikimo figūrų, kuri, galimas daiktas, ne dėl blogos žmogaus valios, o vien tik savo povyza blokuoja visuomenės pilietinio sąmoningumo raišką.
Nepranešiu nieko naujo pastebėdamas, jog Lietuvoje sustiprėjo valdžios koncentracija vienose rankose. Norėtųsi tikėtis, jog, pasisakant prieš tokią ydingą praktiką, savo svarų žodį tars pilietinės organizacijos, nuo senų laikų pilietinės visuomenės idėjos įpareigotos kovoti prieš valdžios absoliutizacijos pretenzijas.
Tačiau išaiškėja, jog skambiai pasivadinusios organizacijos yra tik muliažai, atitraukiantys dėmesį nuo realių reikalų. Dar daugiau, su D.Kuolio vardu siejamas bičiulių ratelis, kaip atrodo bent man, yra linkęs palaikyti tokius valdžios koncentracijos užmojus.
Gelbsti padėtį, regis, labiausiai tai, jog išvardytos organizacijos yra mažai gyvybingos, išsisėmusios. Jeigu, tarkime, šie susivienijimai turėtų stipresnius raumenis, labai tikėtina, atsirastų kažkas panašaus į D.Grybauskaitės “opričniną”. Primenu, jog “opričnina” – tai Rusijos caro Ivano Rūsčiojo įsteigta kariauna kovai su aristokratija, siekiant senus bojarinus pakeisti naujais, prisiekusiais šuniška ištikimybe. Opričniko ženklas buvo šuns galva ir šluota.
Kaip atrodo, vilties ženklu tampa įsisiūbuojantis Visuomeninis diskusijų forumas „Tauta, valstybė, piliečiai“, rengiantis jau trečią susitikimą Mokslų akademijos konferencijų salėje. Vakar rengėjai kvietė padiskutuoti tema „Ką padaryti, kad studentai neemigruotų iš Lietuvos“. Kalbėjo profesoriai V.Radžvilas, V.Daujotis ir kiti. Ar forumo dalyvių entuziazmas ir įdomios įžvalgos akumuliuos valią keisti reikalų padėtį, parodys laikas. Kažko neaiškiai ir nedrąsiai tikiuosi.