- Kariuomenės vadai suvaidino svarbiausią vaidmenį per valdžios perėmimą Egipte. Kodėl Libijoje viskas vyksta kitaip?
- Kitoks Libijos kariuomenės vaidmuo atspindi skirtingą šalies socialinę struktūrą. Libija, kaip ir Jemenas ar Jordanija, yra tokia šalis, kurioje gentys per amžius buvo centrinės politinio ir socialinio gyvenimo ašys. Dykumų krašte Libijoje genčių svarbą iš dalies nulėmė beduinų gyvenimo būdas - gyvulių auginimas ir prekybos karavanai, kurie dominavo XX amžiuje. Išlikimą užtikrino genčių susitarimai ir vienybė.
- Kokią įtaką gentinė struktūra daro Libijos politikai?
- Kai Muammaras Gaddafi perėmė valdžią 1969 metais, jo gentis, vadinama Qadhadhifa, kartu su kitais dviem galingais Maqarhos ir Warfallos sąjungininkų klanais pasigviešė svarbiausius postus saugumo ir kariuomenės struktūrose: ginkluotų pajėgų, policijos, žvalgybos ir t.t. Taip klanai užsitikrino šalies kontrolę.
Dėl šios priežasties niekas nesitikėjo, kad politinė opozicija ims prieštarauti trijų genčių dominavimui, kad genčių nariai atmes savo lyderių valdžią ir pereis į priešiškų genčių stovyklą. Bet taip įvyko. Warfalla gentis prieštaravo žiauriam M.Gaddafi klano elgesiui su opozicija, todėl ėmė šalintis ir atitolo nuo šalies lyderio sąjungininkų. Warfalla gali sau leisti keisti kryptį, nes tai yra galinga gentis. Mažesnės gentys neturi tokio pasirinkimo.
- Atrodo, kad Libijoje vienijasi daugybė skirtingų interesų grupių. Kiek realiai yra įtakingos atskiros gentys?
- Libijoje gyvena maždaug 140 genčių ir įtakingų didelių šeimų. Libijos istorijos žinovo Farajo A.Najmo vertinimu, iš jų tik 30 turi politinės įtakos.
- Ar septintajame dešimtmetyje užėmęs valdžią M.Gaddafi kaip nors pakeitė genčių galių pusiausvyrą?
- Tripolitanijoje, kuri yra Libijos šiaurės vakaruose, centrinį vaidmenį tradiciškai vaidina Warfalla gentis kartu su Wana Farsha ir Tarhuni. Kai į valdžią atėjo M.Gaddafi, į politikos priešakį iškilo maža ir šiaip jau nereikšminga Gaddafi gentis, kuri susivienijo su Warfalla ir kurios teritorija šliejasi į Surto regioną rytuose. Savo pozicijas ji sugebėjo išlaikyti įvairiomis gentinėmis sąjungomis.
- Ar viskas priklauso vien nuo genčių? Galbūt įtakos turi ir kiti veiksniai?
- Be tradicinių genčių, seniau ir dabar politinės įtakos turi klanai arba didelės šeimos, gyvenančios Tripolyje ir keliuose kituose dideliuose pakrantės miestuose – Bengazyje, Misuratoje ir Zvaroje. Sanusi monarchijos laikais, iki 1969-ųjų, ministrai pirmininkai ir daugelis kabineto narių būdavo kviečiami iš šių genčių. Šiek tiek mažesniu mastu, tačiau taip pat būdavo ir po 1969-ųjų.
- Dabar atrodo, kad gentys nusisuka nuo M.Gaddafi. Kaip anksčiau jam pavykdavo suderinti atskirų grupuočių interesus?
- Nuo 1969-ųjų M.Gaddafi santykiuose su gentimis pasitelkė tokią strategiją, kad revoliuciniam režimui ištikimos gentys galėjo tikėtis materialinių privilegijų, o nepritarimą reiškiančios gentys buvo baudžiamos. Paklusnumo principas atsikartojo ir genčių viduje – už absoliutų genčių ir šeimų narių paklusnumą genčių lyderiai ir šeimų galvos atsidėkodavo materialine nauda ir socialine apsauga. Pavyzdžiui, darbo vietomis ir projektais pagal vyriausybės plėtros planus.
Kalbant apie politiką, M.Gaddafi 1994-aisiais įsteigė komitetą, kurio tikslas buvo įtraukti genčių lyderius į politinių sprendimų priėmimo procesą. Šis komitetas reguliariai susitikdavo su M.Gaddafi – paskutinį kartą jie susirinko vasario 21 dieną, kad aptartų išeitis iš dabartinės krizės.
- Visa tai – privilegijos už paklusnumą. O kokios bausmės už oponavimą?
- Genčių nepaklusnumas visada buvo kruopščiai persekiojamas. Pavyzdžiui, vienas Gaddafi genties narys už pasipriešinimą 1985-ųjų intervencijai Čade sumokėjo gyvybe. 1993-aisiais dalies Warfalla genties narių sukilo ir buvo žiauriai sutriuškinti. Vadinamasis garbės kodeksas, kurį parlamentas priėmė 1997-ųjų kovą dėl Warfalla incidento, leido atimant valdžios privilegijas kolektyviškai bausti gentis ir šeimas, jei bent dalis jų narių imtųsi opozicinės veiklos.
- Ar galima istoriškai paaiškinti, kodėl kilo neramumai?
- Neramumai telkėsi šalies šiaurės rytuose, al-Baidoje, kur XIX a. Sanusi monarchijos (1951-1969) protėvis Muhammadas al-Sanusi įkūrė savo pirmąjį religinės brolijos centrą. Šio Sanusi ordino, kuris buvo laikomas konservatyviu ir nuo XIX a. pabaigos išplito po visą Kirenaikos regioną, dvasia gyva ir šiandien – ji nuolat disonuodavo su modernia M.Gaddafi islamo politika. Iš dalies kaip tik todėl Libijos islamistų judėjimas turi ypač stiprius ryšius Kirenaikoje ir todėl nemažai al-Qaidos kovotojų yra kilę iš šio regiono.
Iš al-Baidos neramumai pasklido į Darną ir Tobruką rytuose bei Bengazį vakaruose ir baigėsi vadinamojo „Islamiškojo Barkos Emyrato“ paskelbimu. Dauguma aktyvistų priklauso Abu Llail gentims.
- Ras al-Hanufo miestas, naftos transportavimo uostas, vis dar gali suvaidinti lemiamą vaidmenį protestuose. Kas vadovauja ten?
- Surto įlankos naftotiekio miestai priklauso Zuwaya genties dominuojamam regionui. Tai viena didžiųjų Libijos genčių, kuri iki šiol turėjo ne vieną atstovą valdžioje – pavyzdžiui, teisingumo ministrą Abdulqasimą Zwai. Naftos terminalus vis dar kontroliuoja valdžia. Tačiau vasario 20 dieną Zuwaya genties lyderis šeikas Farajas al-Zwai ėmė spausti vyriausybę ir pagrasino sustabdyti naftos eksportą, jei smurtas nebus nutrauktas.
- Jei protestuotojai nuvers režimą, kas galėtų perimti valdžią? Kokie, jūsų manymu, yra galimi scenarijai?
- Libija nuo 1977-ųjų gyvena be konstitucijos, kas reiškia, kad kitaip nei Tunisas ar Egiptas, ji neturi jokių teisinių gairių. Būtent todėl sunku prognozuoti, kaip viskas klostysis ateityje. Vis dėlto galima spėti, kad be kariuomenės ir Libijos vidaus opozicijos, svarbų vaidmenį vaidins ir tremtiniai bei islamistai – ką vėlgi savaip konfigūruos ir jų priklausomybės įvairioms gentims. Bet kokiu atveju, tiek karinėje pereinamojoje taryboje, tiek naujoje laikinojoje vyriausybėje ar nacionalinės vienybės vyriausybėje bus reprezentuojamos daugiau genčių nei iki šiol.