Kai vokiečių leidykla „Claasen“ leido romaną, susirašinėjau su knygą prižiūrinčia redaktore. Ji atsiuntė viršelio maketą su paveikslėliu ir su didžiausiu džiaugsmu parašė, kad, jos nuomone, sumanymas labai vykęs.
Kadangi mačiau tiktai naktines kelnes, taip ir atsakiau, - į parašiutą nepanašu, labiau į kelnes. Naktines. Klouno apdarą. Nupiešta karikatūriniu stiliumi, o ir apskritai idėja piešti parašiutą man atrodanti visai neoriginali. Ilgai susirašinėjom, kol galiausiai ji neiškentusi leptelėjo – kultūrų skirtumai. Dėl pastarųjų skirtumų aš negalįs tinkamai įvertinti nuostabaus viršelio sumanymo, kuris man vis tiek atrodė visiškai nevykęs. Tad neiškenčiau ir nelikau skolingas: atsakiau, kad skonio neturėjimą galima teisinti įvairiomis kvailystėmis, tačiau dėl to niekas nesikeičia. Kadangi leidėjai dažniausiai rašytojų nuomonę laiko tik kaip nebūtinų konsultantų veblenimą, taip buvo ir su vokiečiais – išleido knygą su šlykščiu viršeliu. Kultūrų skirtumai.
O štai Insbruke matytas vaizdas – šimtametė bobulytė, mėginanti pataikyti į savo automobilį. Aš sėdžiu kitame automobilyje, keleivio vietoje, laukiame, kol užsidegs žalia šviesoforo šviesa. Stebiu senučiukę - niekas, išvydęs tokį vaizdą, negali likti abejingas. Šalia sustoja autobusas. Vairuotojas irgi atidžiai stebi, kaip šimtametė senolė mėgina įsiropšti į savo transporto priemonės vidų. Močiutė tokia sena, kad atrodo, nosis priklijuota, ir dar kreivai. Ir plaukučių žiupsnelis nežinia kaip styro ant šono, patrauks stipresnis gūsis ir nubyrės. Viena ranka tarsi viela pririšta, tarsi šiaip taikosi atšokti ir susirast ramų kampelį. Senutė sunkiai anūkui košės išvirtų, o dabar sėdasi prie vairo.
Susižvalgome su autobuso vairuotoju, mudviejų žvilgsniai susitinka, jo rankos gestas, mano mimika, judiname galvas ir lūpas, nors vienas kito negirdime, matomės pirmą ir paskutinį sykį gyvenime, vos keliasdešimt sekundžių, tačiau mudu puikiausiai vienas kitą suprantame. Mudviejų pantomiminius judesius išvertus į normalią kalbą, skambėtų panašiai taip:
-Nieko sau!
-Jėga!
-Ir aš sakau – pagarba.
-Ir juokingiausia – ji puikiausiai susidoros.
-Nė neabejoju.
-Turi parako senoji karta.
-Kad ir ką sakytume – turi.
-Gyvenimas nuostabus.
-Ir pilnas stulbinančių atradimų.
Tokie dialogai pasitaiko retai, bet jie neužmirštami. Galbūt vairuotojas ir ne austras, tai visai nesvarbu. Tautybė, išsilavinimas, lytinė orientacija. Svarbiausia, kad jokio kultūrų skirtumo mudu nepajutome. Mus siejo bendražmogiškumo suvokimas, tai, kas svarbiausia, - atjauta, palaikymas, nuostaba, pagarba savo artimui, meilė, jeigu norite.
Mažytis kasdienybės džiaugsmas, ištinkantis bet kur, kad ir viduryje gatvės. Kultūrų skirtumai atsiranda ten, kur veši tinginystė, abejingumas, kai žmogus nori pateisinti savo kiauliškumą, savo tamsumą, sąmoningumo stygių, nenorą pakelti subinę, tuomet jis sako – kultūrų skirtumai.
Anądien bevažiuojant automobiliu prietaisų skydelis ėmė rodyti, kad trūksta stabdžių skysčio. Kadangi buvau Lazdynuose, visai šalia naujosios, amerikietiškus kalnelius primenančios estakados, užsukau į greta esančią degalinę. Įeinu į patalpą, sakau:
-Stabdžių skysčio prašyčiau. – Pardavėjos žiūri į mane, tyli. Dvi dailios merginos. Jaunos. Imu suprasti, kad kažkas ne taip. Net nesuprantu, bet pajuntu, kad kažkur yra sutrikimas, prasilenkimas, kažkas čia nedera, tačiau mano smegenų vis dar nepasiekia apdorota aplinkos vertinimo informacija. Jau kiek nedrąsiai pabandau dar sykį:
-DOT 3? Skystis stabdžiams, mano prietaisų skydelyje lemputė...
Merginos žiūri dar labiau išplėtusios akis. Net susiglaudžia pečiais. Ir vis dar nieko nesako.
-DOT 4? – pabandau, bet mano balsas įskyla. Cypteli kaip stabdomas automobilis, pasukęs ne ta kryptimi.
Smegenys pagaliau ima analizuoti akių transliuojamą vaizdą, esantį merginoms už nugarų – ten kažkokie buteliukai, dėžutės, paketai ir lentynos, bet ne su stabdžių skysčiais. Maistas. Aš užėjau į greito maisto kavinę. Anksčiau čia buvo degalinės parduotuvė. Inercija, įprotis.
Mes gyvename buvusiais vaizdiniais, išgyvenimais, trajektorijomis. Mes – tai tie, kuriems jau ne aštuoniolika, tie, kuriems gyvenimo džiaugsmas vis sunkiau ir sunkiau pasiekiamas. Kaip ir dabar - tiesiu taikymu į prarastos būties teritoriją. Sunkiu laiko irklu – per snukį.