Septintajame Teisėjų knygos skyriuje yra vaizdingas pasakojimas apie tai, kaip savo karalių rinko medžiai. Į sostą buvo kviečiami vaisius auginantys medžiai: alyvmedis, figmedis ir vynmedis. Bet jie visi šio titulo atsisakė, nes nenorėjo tapę karaliais liautis vesti vaisių, nenorėjo tapti nenaudingais.
Tuomet medžiai kreipėsi į erškėtį: „Tu būk mūsų karalius!“ Erškėtis sutiko: „Ateikite, raskite prieglobstį mano ūksmėje! Bet jei ne, teišeina ugnis iš erškėčio ir tesuryja Libano kedrus!“
Akivaizdu, kad, palyginti su alyvmedžiu, figmedžiu ir vynmedžiu, erškėtis neturi kuo pasigirti. Jo spygliuotos ir retos šakos nesuteikia pavėsio, jo sprangiais vaisiais nepasisotinsi, o Judėjos dykumų karštyje smulkių lapų išskiriamas eteris gali užsiplieksti ir sukelti gaisrą.
Šis vaizdingas pasakojimas moko, kad nebūtina tapti karaliumi, jei nori keisti pasaulį. Darydamas, kurdamas gėrį žmogus jau daro įtaką ir vadovauja pasauliui.
Šis biblinis palyginimas tinka ir Lietuvai. Kai kurie žmonės į politiką eina vien dėl valdžios, o šiaip nieko negali pasiūlyti, tik gąsdina, rodo pasipūtimą ir tariamą galią. Kai kuriems trūksta kompetencijos, jie nesugeba tvarkytis, nėra pasiekę jokių rezultatų, neturi patirties ir nepasižymi savarankiškumu.
Priešrinkiminėse reklamose kartojamas Biblijos erškėčio kvietimas: „Raskite prieglobstį mūsų ūksmėje!“
Žinoma, galima būtų klausti, kodėl vertingieji medžiai atsisakė karaliaus karūnos. Iš konteksto išplaukia, kad juos kvietė nerimta publika, kuriems rūpėjo ne vaisiai, bet noras pateisinti savo klaidas ir nuodėmes. Kalbant apie šių dienų rinkėjų situaciją, galima sakyti, kad pasitaiko, jog cirko mylėtojai karaliais karūnuoja cirkininkus.
Štai dar vienas biblinis pasakojimas iš tryliktojo Luko evangelijos skyriaus. Jame rašoma apie nevaisingą figmedį, ant kurio šeimininkas jau keleri metai nerasdavo vaisių. Supykęs jis paliepė sodininkui iškirsti bergždžią medį, nes jis esą alina žemę. Tačiau sodininkas paprašė: „Šeimininke, palik jį dar šiais metais. Aš jį apkasiu ir patręšiu. Jis dar duos vaisių. O jei ne, tada jį iškirsdinsi.“
Senovės krikščionijos rašytojai lapų simbolį aiškino kaip žodžių, gerų ketinimų arba asmeninės naudos gausumą. Kad taip mūsų rinkėjai vadovautųsi ne tiek emocijomis, kiek tikrų pasiekimų įvertinimu! Bet jų valia – ar paliks plepų, godų ir bevaisį politiką dar vienai kadencijai, ar šiais metais jau iškirs.
Kitas biblinis tekstas valdžios klausimu – nuobodžioji Mato evangelijos Jėzaus genealogija: „Abraomui gimė Izaokas, Izaokui gimė Jokūbas, Jokūbui gimė Judas ir jo broliai. Judui gimė Faras ir Zara iš Tamaros, Farui gimė Esromas, Esromui gimė Aramas...“
Evangelistas apibendrina: „Taigi nuo Abraomo iki Dovydo – iš viso keturiolika kartų, nuo Dovydo iki ištrėmimo į Babiloniją – keturiolika kartų ir nuo ištrėmimo į Babiloniją iki Kristaus – keturiolika kartų.“
Neatsitiktinai pasirinkti genealogijos vardai yra sunkūs ištarti, nes minimi asmenys turėjo ir sudėtingas biografijas. Įdomu yra tai, kad į šį sąrašą įeinantys vyrai ir moterys atstovauja įvairiems Izraelio tautos istoriniams laikotarpiams ir politinėms-visuomeninėms santvarkoms.
Iš pradžių buvo patriarchų, vėliau pranašų, karalių, paskui – religinių lyderių valdžia, tačiau vardų, biografijų ir įvykių sudėtingumas išlieka tas pats. Kokia bebūtų santvarka, žmonės yra tokie patys: silpni, kupini ydų, blogo charakterio, elgesio, nusidėjėliai.
Demokratija yra šių laikų pasiekimas, tačiau ir ji nėra panacėja. Gerai būtų, jeigu ją kurtų brandūs žmonės. O kadangi taip nėra, šalutinis demokratijos poveikis – palaipsnis visuomenės, kultūros ir politikos degradavimas, koks buvo ir praėjusiose santvarkose.
Man atrodo, kad gyventi būtų neblogai esant ir patriarchų, ir monarchų, ir religinių lyderių, ir demokratijos santvarkai, jei tik atskaitos tašku, centru ir tikslu būtų Dievas – šventasis, absoliutus Gėris, nešališkas ir objektyvus Kūrėjas bei Atpirkėjas.
Kadangi žmogus yra silpnas ir nepastovus, šis idealas – sunkiai įgyvendinamas. Vis dėlto mintimis perbėgęs praėjusius krikščionybės amžius suvoki, kad katalikų sukurta Europa žmonijos istorijoje buvo išties kažkas naujo ir ypatingo.
Šiuo požiūriu ir Bažnyčią galima būtų vertinti įvairiai: ir kaip religinių lyderių bei jų bendruomenių valdžią, ir kaip Dievo kuriančią bei gelbėjančią galią, besiskleidžiant Jo žodžiui ir malonei žmonių širdyse bei istorijoje. Yra daug pavyzdžių, kai tos dvi gijos istorijoje gražiai vienijosi, tačiau ir labai skyrėsi, priešinosi.
Peikti Bažnyčią, katalikybę dabar darosi vos ne madinga. Pakeltu balsu ir su pasibaisėjimu, lyg tai būtų kažkas neigiamo, skelbiami tikri bei išgalvoti religinių lyderių ir bendruomenių valdžios pasisakymai pasaulietinėje erdvėje, tarsi katalikai būtų atsidūrę pogrindyje ir nebeturėtų jokių teisių ir pareigų laicistų užvaldomoje visuomenėje.
Susidaro įspūdis, kad Stalino vadovavimas buvo geresnis negu katalikų dvasininkų. Kiekvieną valdžią reikėtų vertinti pagal tris minėtus biblinius pavyzdžius. Žinoma, tokių pavyzdžių Biblijoje kur kas daugiau, apsiribojau tik keliais.
Galiausiai norėčiau pateikti pirmųjų krikščionybės amžių pasakojimą apie persekiojamus krikščionis ir jų budelį – imperatorių Julijaną.
Išvykdamas į mūšį su partais imperatorius pagrasino, kad grįžęs su jais susidoros. Šaipydamasis savo pažįstamam krikščioniui Julijanas sakė: „Pažiūrėsim, kaip jus nuo imperatoriaus rankos gelbės staliaus sūnus (suprask – Jėzus)!“ Tasai atsakė: „Per tą laiką staliaus sūnus padirbins Julijanui karstą...“ Mūšyje mirtinai sužeistas Julijanas šaukė: „Laimėjai, galilėjieti!“
Taigi norisi tikėti, kad blaiviai vertinsime žmogiškąją ir pagarbiai atsižvelgsime į Dievo valdžią, kurios istorinę patirtį byloja Biblija.