„Patys erotiškiausi – paskutinėje salėje“, - įspėjo mane, įbedusią nosį į šarvuotą raitelį su vėliava ant balto seksualiai susijaudinusio žirgo, matytą iš parodos reklaminio pranešimo. Kadangi man jau seniai per 18, žvilgteliu ir ten. Begėdiškai atvira sekso scena, stambiu planu išstatyta viešoje erdvėje, šiek tiek šokiruoja, o dailininkas kikena ir prisipažįsta pagaliau praradęs kuklumą. Nuo to ir prasideda mūsų pokalbis.
- Kaip čia atsitiko, kad staiga praradote kuklumą?
- Amžius toks ateina. Po 50 metų žmogus pradeda daryti ir šnekėti tai, ką iš tiesų galvoja. Tai turbūt vadinasi amžiaus krizė.
Aš nežinau, gal iš tiesų esu koks seksualinis maniakas, bet manyje kartas nuo karto kažkas tokio išlenda. Kartais galima sau leisti pažaisti - pradedant antikos laikų legendomis apie androginus, kurie buvo padalyti ir dabar ieško vienas kito, o baigiant Z.Freudo teorija apie psichoseksualinės energijos sublimavimą.
- Vadinasi, tais laikais, kai piešėte angelus, irgi turėjote galvoje visą šitą?
- Aš manau, kad angelas – ta pati siela, tiktai neturinti kūno. O kai yra kūnas, jis ieško būdo per konkrečias materijos formas susilieti. Antra vertus, kiekvienas mūsų išgyvena egzistencinį nerimą. Visi žino, kad kažkur išeis, bet tiksliai nežino, kur – tuo galima tik tikėti. Užtat visi žino, iš kur atėjo. Per savo veiklą ir jausmus neretai bandome grįžti į tą pirminę vietą, kur šilta, ramu ir gera.
- Kaip užgimė „Erotinių istorijų“ ciklas?
- Tas „Erotinių istorijų“ ciklas iš tiesų gavosi šiek tiek netikėtai. Pernai buvo minimas Žalgirio mūšio jubiliejus. Tapiau ta tematika, kaip ir daugelis mano kolegų. Pasigilinęs į tam tikrus istorinius faktus pamatai, kad gyvenimas anais laikais emociniu požiūriu pernelyg nesiskyrė nuo šių dienų gyvenimo.
Mane sudomino J.Dlugošo aprašyta Markvardo fon Zalcbacho mirties istorija. Pasirodo, tas įtakingas riteris kažkokiame suvažiavime sau leido viešai įžeisti Vytauto motiną Birutę, apkaltindamas ją lengvu elgesiu. Ir atsitiko jam nelaimė – pakliuvo į nelaisvę. Jogaila, matyt, jausdamas kaltę dėl Kęstučio, riterį atidavė Vytautui. Vytautas turbūt tikėjosi atsiprašymo, o vokietis pernelyg gerbė save ir tepasakė, kad šiandien likimas jam buvo nepalankus. Tada Vytautas supyko ir liepė nukirsti jam galvą. Štai tokia šekspyriška drama iš Lietuvos istorijos, kurioje įpainiota moteris.
Mūsų istorijos suvokimas dažnai būna nuasmenintas. Bet kai pradedi gilintis į biografijas, pamatai visko. Erotika, moteris dažnoje situacijoje būna vienas iš pagrindinių variklių. Pirmasis žinomas karas – Trojos karas – kilo dėl Elenos. Manau, kad erotika - neišsenkanti tema. Kiekvienas kūrėjas prie jos prisiliečia vienu ar kitu būdu.
- Skaitydama parodos anotaciją, šifravau paveikslų ciklo pavadinimą - „Erotinės istorijos: balta, ruda, raudona, mėlyna, juoda“. Kadangi buvo užsiminta apie Z.Freudą, tris pirmąsias išvardintas spalvas mintyse susiejau su trimis garsiosiomis Z.Freudo žmogaus psichoseksualinės raidos stadijomis. Ar teisinga taip šifruoti?
- Ne, aš taip giliai neknisu. Paprasčiausiai, emocijoms galima suteikti tam tikrą spalvinį apibūdinimą. Balta yra švelnumo, juoda su raudona – dramatizmo spalva, žydra – laukas fantazijai. Bet visi tie pavadinimai ir verbalizavimai niekada nebus tikslus paveikslo atitikmuo. Tai tėra bandymas žmogų šiek tiek užvesti ant kelio.
Einate prie darbo ir matote, kad jis yra šviesus. Kokias emocijas - šviesesnes ar tamsesnes – jums sukelia tas koloritas, čia jau asmeninio išgyvenimo reikalas. Autoriaus sumanymas ir nuostatos niekada šimtu procentų neatsispindi žiūrove.
- Kuri iš spalvų, jūsų požiūriu, erotiškiausia?
- Paveiksle svarbiausia visuma, spalvų sąskambis, vadinamas koloritu. Gryna spalva yra tik dažas, pigmentas. Koloritas yra tai, kas išreiškia visą emocinę kūrinio įtampą ir kažkuria prasme autoriaus sumanymą.
Tu niekada nežinai galutinio rezultato. Pradėdamas darbą, aš iki galo nežinau, kas bus. Galiu tiktai nujausti, bet paskui pradinės nuostatos kinta, priklausomai nuo paties proceso. Pats tapymas nėra sumanymo įgyvendinimas nuo A iki Z šimtu procentų. Tai yra improvizacija, džiazas, kelias. Tame ir slypi kūrybos džiaugsmas, kad rezultatas niekada nėra nuspėjamas iš anksto. Netgi autoriui labai malonu pačiam nustebti ir kažką atrasti.
- Slėpynės, kaip paveiksle „Kerštas“, kur ne iš karto pastebima fone užsiglaudusi antra katė – jums yra erotikos dalis?
- Katė ar katinas – meilus gyvūnas, bet visada lieka iki galo nepriklausomas. Mane stebina, nors, atrodo, čia nėra kuo stebėtis, – jeigu įžeidi to gyvūno ambicijas, jis priteršia tau į batus. Šiame paveiksle paslėptas kaip tik šitas siužetas. Dėl to jis ir pavadintas „Kerštas“. O kerštas yra atvirkščioji meilės pusė. Tokia būtų literatūrinė interpretacija. O kaip visa tai atrodo plastiškai – čia jau kitas momentas.
- Kodėl paveiksluose, kuriuose vaizduojami gyvūnai, pas jus daugiau mėlynos spalvos?
- Sunku pasakyti, kodėl. Turbūt tuo momentu atrodo, kad taip turi būti. O šiaip žydra spalva turi savybę tolinti. Tai erdvės spalva, iliuzijos, sąlygiškumo spalva – ji nėra „materiali“. Ji man asocijuojasi su toliais. Galbūt per tuos tolius reiškia kažkokią svajonę. Galbūt įveda tam tikro sąlygiškumo. Sunku dabar pasakyti, kodėl ta mėlyna spalva man taip prie dūšios. Na, patinka ji man. Kartais, ne visada.
- Abstraktesniuose paveiksluose naudojate daug dažų nutekėjimų. Kodėl leidžiate materijai jus valdyti? Ar pernelyg lengva išreikšti savo mintį, kad jaučiate poreikį įnešti į paveikslą atsitiktinumo?
- Jūs esate labai teisi. Kūryba ir yra atsitiktinumo ir tam tikrų pastangų dermė. Jeigu man tas dažas nuvarva, kodėl aš turiu jį skusti? Jeigu jis vietoje nuvarva ir įsikomponuoja į visumą – aš manau, kad tai tam tikra prasme yra sėkmė. Dažų nuvarvėjimų nėra visuose paveiksluose, tik kai kuriuose. Gal tai aliuzija į lietų ar kažkokios masės nesuvaldomumą. Čia jau žmogaus interpretacijos reikalas, ką tai galėtų reikšti. Gal ir nieko nereiškia.
- Anksčiau esate minėjęs, kad džiaugiatės kūryba kaip galimybe perkelti tai, kas nematoma, į tai, kas matoma, iš nesamybės į esamybę. Bet šiandien sakote, kad tapydamas nežinote, koks bus rezultatas. Nematote būsimo paveikslo prieš akis?
- Nematomas yra nujaučiamas. Būna, kad kartais „matau“ būsimo paveikslo viziją. Neslėpsiu, yra tam tikri siužetai, kurie man atrodo žaismingi, tai savotiški pažaidimai metaforomis. Juos vadinčiau matomos pusės nematomais pastebėjimais. O situacijos, kuri yra nematoma, bet, nepaisant to, ji yra, modeliavimą mes vadiname abstrakcija arba tam tikros idėjos abstrahavimu. Tai to, kas nematoma, pavertimas plastiniais ženklais. Bet abu atvejus vienija tas pats dalykas – reikia suorganizuoti matomą pusę ir padaryti paveikslą.
- Dalis jūsų paveikslų atrodo tarsi atėję iš sapnų pasaulio, lyg asociacijos būtų padarytos dešiniuoju smegenų pusrutuliu, kuris atsakingas už logikos ribas peržengiantį mąstymą. Kiek tas nelogiškumas svarbus erotikoje ir tuo pačiu jūsų kūryboje?
- Labai nesigilini, ar tai logiška, ar nelogiška. Jeigu tau kyla noras kažką pavaizduoti, tai visiškai nesvarbu įprasminti, verbalizuoti ir duoti sau ataskaitą. Žmogus, sėsdamas ant dviračio ir važiuodamas negalvoja, kaip jis čia sėda ir kodėl jis lekia. Yra daug tokių momentų, kai nereikia galvoti. Nenoriu lįsti į sferas, kurių nepažįstu. Bet jeigu tu tiki - darai tai, kuo tiki, nors tai yra nelogiška.
Logika – mūsų susitarimo reikalas. Ji valdo empirinio pasaulio pažinimą, o už jo prasideda transcendencija. Menas tam tikra prasme balansuoja tarp pažinaus gyvenimo, to, ką matai ir gali pačiupinėti, ir transcendencijos, nematomo pasaulio, kuriam duota galimybė pasireikšti ar per sapnus, ar per vizijas, ar per nuojautas. Sunku kalbėti apie tokius dalykus.
- Kodėl jūs dažnai ironizuojate tas savo nuojautas ir pačią transcendenciją?
- Aš neironizuoju, man taip gaunasi. Gal iš šalies taip ir atrodo, bet specialiai to nedarau. Aš visiškai iš jų nesišaipau. Galbūt priklausau prie žmonių, kurie visą laiką kalba lyg ir juokaudami, bet apie rimtus dalykus. Aš manau, kad taip reikšti mintis - savotiška dovana. Nes jeigu specialiai stengsiesi sukurti tokį įspūdį – paprasčiausiai nepavyks. Mintys ateina pačios, o kartu – ir būdas joms išreikšti.
- Paveiksle, kur moteris tarsi nėščia – tarsi neša vyrą ar vaiką – atrodo, yra gera dozė ironijos.
- O gal tai simbolis, dviejų žmonių susiliejimas į kažkokią amorfinę masę?
- Neteigiate, kad vyrai yra vaikai?
- Galbūt vyrai yra vaikai.
- Tokie paironizavimai erotikos neužmuša?
- Aš nematau ten didelės ironijos. Aš darau, ir man atrodo, kad taip turi būti. O kitiems atrodo, jog aš juokauju. Gal aš ir juokauju, bet man norisi taip padaryti. Bet aš nesistengiu nei ką nors prajuokinti, nei pats tuo metu juokiuosi. Tiesiog gaunasi tokia forma, o per ją retransliuojamas tam tikras turinys. Jeigu tu visą laiką viską rimtai traktuosi, būsi nuobodus. Jeigu labai nusiimprovizuosi – gali taip nusigrybauti, kad tavo procesas bus nebevaldomas ir nebus jokio rezultato. Rezultatas - visada būna ir didelė porcija atsitiktinumo, bet mene tas atsitiktinumas turi būti suvaldomas.
- Kiek laiko kūrėte visus šiuos paveikslus?
- Visi daugiau kaip dvidešimt paveikslų - daugiausia pastarųjų vienerių metų darbai. Kai kurie darbai pradėti anksčiau, bet aš juos tiesiog pertapiau. Jie laukė savo paskutinio potėpio. Būna, kada darai, ir atrodo lyg ir neblogai, bet kažko trūksta. Ir nežinai, kodėl ir ko trūksta. O vieną sykį paimi ir pertapai iš naujo, kažką šiek tiek pakeiti, ir tas darbas įgauna visai kitą skambėjimą. Pavyzdžiui, pertapytas yra urbanistinis motyvas su žmogaus kūno spalva. Prieblandoje raudonos plytos kartais atrodo kaip mėsa.
- Ar yra paveikslų, susijusių su konkrečiais jūsų gyvenimo įvykiais, labai konkrečia patirtimi?
- Aš kūrybos nelinkęs labai personalizuoti. Literatai turi sąvoką „literatūrinis herojus“. Niekada nereikia literatūrinio herojaus painioti su pačiu kūrėju. Antra vertus, gyvenimiška patirtis V.M.Putiną paskatino parašyti „Altorių šešėlyje“. Jeigu jis nebūtų studijavęs kunigų seminarijoje, jis nebūtų to sukūręs. Be abejo, visa ta patirtimi tu pasikrauni, bet paskui savyje pervirškini, permali, ir gaunasi rezultatas. Niekada nereikia kūryboje ieškoti tiesioginio gyvenimiškos situacijos atspindžio, konkrečių personalijų.
- Kas tuomet jūsų įkvėpimo šaltinis?
- Man patinka aktoriai, kurie ateina į teatrą ir viską pamiršta, o išėję iš teatro pamiršta, kad jie yra aktoriai. Nes kitaip būtų galima išprotėti. Man tapyba yra darbas. Darbas kartais sekasi lengviau, kartais – sunkiau. Aš į kūrybinio įkvėpimo mitologizavimą žiūriu skeptiškai. Nesu šioje situacijoje toks jau romantikas. Aš ateinu ir dirbu. Išeinu ir gyvenu kitkuo.
Buvo laikas, kai gyvenau dirbtuvėje su paveikslais. Kaip Raimondo Savicko (dailininkas, galerijos savininkas – red.) tėvelis sakydavo, „spazmuoja galvą“, kai tu su jais miegi. Tu prieš miegą žiūri į paveikslą ir atsimerkęs žiūri. Ir tu matai ne paveikslą, bet tai, ką nori matyti. Visada reikia atsiriboti nuo to, ką darai. Po to šviežia akimi gali kur kas sėkmingiau kurti.
Aišku, galima kalbėti apie inspiravimus. Bet tai, kas „pagauna“, užfiksuoji kur nors popieriuke ir paskui pamiršti. Švieži įspūdžiai – reportažiniai, jie nėra kūrybinės sėkmės garantas. Reikia iš naujo, visiškai nepriklausomai nuo situacijos tą medžiagą mintyse persukti, peržiūrėti, nors ir tai dar nėra garantas, kad tau kas nors iš to išeis. O kitą kartą po ilgų dvejonių padarai, ir atrodo, kad taip ir turi būti. Taip ir turi būti, nes jeigu kyla abejonių – vadinasi, kažkas netvarkoj.