Negalios gniuždytą vyrą į laimę nuvedė santuoka

Ilgai senberniavusiam vyrui pažintis su 14 metų jaunesne Jurgita gyvenimą apvertė aukštyn kojomis.

Neilgai trukus Pasvalio rajono Žilpamūšio kaimo gyventoją, savo gyvenimą susiejusio su jauna našle, užgriuvo malonūs tėvystės rūpesčiai.

Sutuoktiniai dabar augina du vyresnius vaikus iš žmonos pirmos santuokos ir jaunėlį jųdviejų sūnų.

„Turime vienas kitą, vaikai yra laimingi ir duonos ant mūsų stalo netrūksta. Šeimos pagausėjimo neplanuojame, bet jei Dievas panorėtų, kad augintume dar vieną vaikelį, labai tuo apsidžiaugtume“, – gyvenimu nesiskundė įsimylėję sutuoktiniai.

Vincentą ligos užklupo dar vaikystėje. Būdamas gal 10 metų, berniukas su draugais maudėsi Mūšos upėje ir užsigavo koją. Atsivėrusi žaizda negijo. Nuo to laiko ir prasidėjo Vincento kelionės po įvairias šalies gydymo įstaigas.

Vos aštuonioliktą gimtadienį atšventusiam jaunuoliui medikai pranešė žiaurią žinią: teks amputuoti dalį dešinės kojos. Ligos iškankintam ir daug laiko ligoninėse praleidusiam Vincentui gydytojų sprendimas nebuvo netikėtas, bet baisus.

Jaunuolio galvoje pradėjo suktis niūrios mintis, jį kamavo dvejonės, ar pajėgs susitaikyti su luošio dalia.

Vos ne iki kelio kojos netekusiam Vincentui ortopedai netrukus pagamino protezą. Supratingi buvo ir darbdaviai, pas kuriuos iki operacijos jaunuolis dirbo traktorininku. Vos tik išmokęs vaikščioti su kojos protezu, jaunuolis vėl sėdo prie traktoriaus vairo.

„Jei ne darbas, nežinau, ar būčiau sugebėjęs susitaikyti su invalido gyvenimu. Galvoje nuolat sukdavosi mintys, kam aš dabar būsiu reikalingas, jaučiausi nevisavertis. Tik dirbdamas mėgstamą darbą pamiršdavau, kad esu neįgalus“, – atviravo žilpamūšietis.

Tačiau po šešerių metų Vincentui visiems laikams teko išlipti iš traktoriaus kabinos. Kitoje kojoje atsivėrusios gyvos žaizdos, mediciniškai vadinamos trofinėmis opomis, nebeleido vyrui toliau dirbti.

Tvirto kūno sudėjimo V.Rožėnas neilgai liūdėjo užsidaręs namuose. Panašaus likimo draugai pasvalietį pakvietė prisijungti prie invalidų draugijos sportininkų.

Pamatęs, kad dešimtis metų nevaikštantys žmonės nepalūžta, smagiai leidžia laisvalaikį, treniruojasi, sportuoja, jaunuolis ėmė mąstyti, kad ir jo gyvenimas gali tapti visavertis. Juolab kad jis su protezu dar galėjo vaikščioti.

Kadangi Pasvalio rajone tuomet dar nebuvo neįgaliųjų draugijos, V.Rožėnas sporto varžybose atstovavo Panevėžio rajono neįgaliesiems.

Kai vyras išbrido iš gilios depresijos ir paniro į sportą, gyvenimas truputį pašviesėjo. Su tokio pat likimo bičiuliais įvairiose sporto žaidynėse jis iškovojo nemažai medalių bei diplomų.

Daugiau nei prieš du dešimtmečius Estijos sostinėje Taline jis dalyvavo ralio varžybose. Vyras į lenktynių trasą išvažiavo sėdėdamas prie rankiniu būdu valdomo „zaporožiečio“. Tada lietuvis į namus parsivežė iškovotą taurę.

Prieš trejus metus liga tvirtą vyrą galutinai įkalino neįgaliojo vežimėlyje. Su tuo žilpamūšietis negali susitaikyti iki šiol ir vengia rodytis viešumoje.

Nors neįgaliųjų draugija kasmet organizuoja išvykas prie Baltijos jūros, V.Rožėnas nedrįsta kartu važiuoti. Tik su šeima jis poilsiauja prie jūros, tačiau ten važiuoja į ne-įgaliesiems skirtą paplūdimį.

Nuo jaunystės vairuoti mėgstančiam V.Rožėnui automobilis yra didelė paspirtis.

„Mašina man atstoja kojas, be jos negalėčiau aplankyti daugybės draugų, sutvarkyti ūkio reikalų. Kadangi turiu stiprias rankas, į automobilį įlipu be vargo“, – sakė neįgalus vyras.

Vincentas savo negalios varžėsi ir susipažinęs su būsima žmona Jurgita. Sutuoktiniai prisimena savo pirmąjį susitikimą pas Jurgitos motiną, Vincento pažįstamą. Moteris neslėpė, kad nors buvo ištekėjusi, jos akį patraukė mašinoje sėdėjęs išvaizdus vyras.

Antras jų susitikimas įvyko po dvejų metų, kai tuomet 26 metų Jurgita jau našlavo, palaidojusi avarijoje žuvusį vyrą. Su dviem mažamečiais vaikais likusiai netekties prislėgtai našlei padėdavo motina. Ją Vincentas tuomet ir nuvežė savo mašina aplankyti dukros.

Pats daug negandų gyvenime patyręs V.Rožėnas greitai surado bendrą kalbą su Jurgita. Pora nė nepajuto, kaip juos apėmė karštas jausmas.

„Kai žmogus įsimyli, jo protas išeina pasivaikščioti. Net nemoku paaiškinti, kuo mane Vincentas sužavėjo. Nebuvo nei ypač gražus, nei turtingas. Galbūt jis mane papirko nuoširdumu ir ramiu būdu“, – svarstė laimingai antroje santuokoje gyvenanti moteris.

Vasarą padraugavę įsimylėjėliai pradėjo ieškoti nuosavo būsto. Nė vienas jų nenorėjo gyventi kartu su tėvais. V.Rožėno gimdytojai buvo garbaus amžiaus, su jais gyveno neįgalus brolis, jiems reikėjo Vincento pagalbos. Todėl pora, iš banko pasiėmusi paskolą, netoli tėvų Žilpamūšio kaime nusipirko nuosavą sodybą.

Naujakuriai pradėjo gražinti aplinką. Šeimininkė puolė kapoti aplink kiemą augusių krūmų, vyras bandė ją stabdyti ir prašė nepadaryti kiemo kaip ant delno, bijojo, kad kaimynai nematytų, kas jame vyksta, – iškirtus krūmus jis nebegalėsiąs net į nuosavą kiemą vežimėliu išriedėti.

„Man jo baimės pasirodė perdėtos. Paaiškinau Vincui, kad savame kieme galime vaikščioti nors ir nuogi. Nusiraminęs vyras iš pradžių su vežimėliu nuvažiuodavo tik iki vartelių, o dabar jau drąsiai važinėja ir po kaimą“, – teigė atkakli moteris.

Jurgita neslepia, kad pažįstami ją atkalbinėjo nuo bendro gyvenimo su neįgaliu vyru. Tačiau ji prisipažino bijojusi ne draugo negalios, o jo senbernystės. Jauną moterį kamavo dvejonės, ar 40 metų su motina gyvenęs Vincentas sugebės rūpintis savo šeima.

Tačiau vyras įrodė, kad jis ne tik geras draugas, bet ir puikus tėvas jos tuomet 1,5 metų sūnui Evaldui ir 8,5 metų dukrai Neringai.

Berniukas netrukus patėvį pradėjo šaukti tėčiu, tik mergaitė iš pradžių dar kurį laiką vyrą vadino dėde. Dabar jie – geriausi draugai, turintys apie ką ir slapta pasikalbėti.

J.Rožėnienė prisiminė, jog vaikai, pirmą kartą pamatę, kaip Vincentas nuo kojos nusiima protezą, išsižiojo. Tačiau tėvo neįgalumas dabar jų nė kiek nebestebina.

Kartu pragyvenusi 7 metus ir augindama bendrą atžalą Jokūbą – kaip iš akies trauktą tėvą, pora sumainė aukso žiedus.

Sutuoktiniai juokavo, kad vienas kitam būtų prisiekę amžiną meilę ir prieš Dievą.

Tačiau į maldos namus neįgaliojo vežimėlyje sėdintis vyras įvažiuoti negali, tad jam altorių nebent reikėtų pasiekti ropomis.

„Kalėdodamas Saločių parapijos klebonas nuolat primindavo, kad reikia „paimti šliūbą“. Mes tokiam siūlymui neprieštaraujame. Kunigui pažadėjome bažnyčioje susituokti, kai į maldos namus bus padarytas įvažiavimas neįgaliesiems. Klebonas mus patikino jį įrengsiąs, tačiau jau dvejus metus laukiame pažado ištesėjimo“, – pasakojo žilpamūšiečiai.

Į Saločių bažnyčią V.Rožėnui jau teko ropoti, kai buvo aukojamos šv.Mišios už jo mirusį tėvą. Neįgaliojo vežimėlyje sėdėdamas vyras įvažiuoti į maldos namus pats negalėjo, o laidotuvėse stiprių vyrų nebuvo, tad niekas jo neįnešė.

J.Rožėnienė džiaugiasi savo gyvenimą susiejusi su Vincentu. Vyras žmoną palepina rytą į lovą patiektu kavos puodeliu, kai kada – pusryčiais.

Jurgita juokauja, kad visa jų šeima kibusi į mokslus. Šiais metais motina su dukra kartu laikys egzaminus: Neringa – 10 klasių, o ji pati – profesijos.

17 metų ištekėjusi pirmą kartą ir po 9 metų našle tapusi moteris neturėjo laiko mokslams. Tik prieš kelerius metus vyro paskatinta ji įstojo į Vabalninko profesinę mokyklą. Ten įgijo vidurinį išsilavinimą ir dabar mokosi pramonės įmonių konsultantės specialybės.

Nuo sutuoktinės neatsilieka ir Vincentas: mokosi nuotoliniuose kompiuterinio raštingumo kursuose.

Savo pavyzdžiu J.Rožėnienė užkrėtė ir kitus pažįstamus. Kaime tapo kone madinga krimsti mokslus, mokytis profesijos žilpamūšiečiai važinėja grupėmis.

Moteris niekur nedirba, nes nėra kam prižiūrėti nuosavo ūkio.

Nors Rožėnai sunkiai suduria galą su galu, tačiau gyvenimu nesiskundžia.