Gal kam ir įdomūs laikai, kai vėl ryškiai šviečia revoliucijos ugnis, įsižiebusi ne vienoje, o iškart keliose arabų valstybėse.
Įdomu sekti įvykius iš šalies, saugiai ir smalsiai, linkint tironų prispaustų arabų šalių gyventojams nusimesti režimo pančius, išsikovoti laisvę, teises ir geresnio gyvenimo viltį.
Bet tik iš šalies – ypač žvelgiant pro rožinius akinius ir naiviai tikintis, kad valdžią į savo rankas perima paprasti žmonės.
Todėl nestebina jau ne tik viešojoje erdvėje, bet ir rinkimų traukulių kratomoje Lietuvos politikoje atsirandantys veikėjai, vapantys apie būtinybę importuoti arabų revoliuciją.
„Ir mums taip reikia. Kada gi mūsų tauta sukils prieš genocidinį kubilistano režimą? Va, drąsūs arabai išdrįso, kuo mes blogesni?” – šaukia įvairaus plauko veikėjai.
Tuo tarpu tikrų revoliucijų dalyviams, ypač Libijos gyventojams, žodis „įdomu” išties skamba kaip prakeiksmas. Šimtus aukų nusinešę neramumai aiškinami kaip prasiveržęs užguitų žmonių maištas.
Išties yra ko maištauti arabų valstybėse, kuriose valdžią ir pasakiškus turtus savo bei savo šeimų rankose sutelkę perversmo ar paveldėjimo būdu atėję autoritariniai vadukai.
Ironiška, jog daugelis jų – milijardais naftos dolerių aptekę lyderiai, ne vieną dešimtmetį savo šalių gyventojams kliedėję apie arabiškąjį socializmą.
Tad nenuostabu, kad arabų valstybėse, lyg išdžiūvusiame sausuolių miške, užteko menkiausių kibirkščių, kad kiltų apsivalymo gaisrai. Skurde skendintys žmonės socialinės lygybės ieškoti išėjo į miestų gatves.
Tačiau kad ir kas vienytų arba skirtų socialinio teisingumo ištroškusius Egipto, Bahreino, Libijos ir kitų arabų šalių gyventojus, į įvykius šiose šalyse neverta žiūrėti pro rožinius akinius.
Europa dar XIX bei XX amžiuose pasimokė, kad revoliucija – tai kraujas.
Naivuoliai svaiginami saugiai nuo barikadų atsitraukusių šauklių pamokymais: girdi, be kraujo, be aukų nebus ir pergalės. Tik kokia pergalė paprastai laukia kruvinųjų revoliucijų dalyvių?
Prancūzijos giljotiną, Rusijos bolševikų terorą patyrę žmonės iš masinio aukų kapo galėtų sušukti – ar buvo verta? Ar tai neprimena Lietuvoje girdimų graudenimų – išsikovojom nepriklausomybę, o va ką turim, tad ar buvo verta?
Viena vertus, mintis, kad revoliucijos idėjas pasivagia ir vėliau jomis pasinaudoja tironai, dar žiauresni už nuverstuosius, nėra nauja.
Todėl neturėtų stebinti ir iš pažiūros santūri Vakarų šalių reakcija į įvykius arabų šalyse. Daugybę ekonominių bei kitų interesų turinčios Vakarų šalys bei jų lyderiai kol kas tik mekena apie „susirūpinimą” bei ragina „užkirsti kelią smurtui”.
Tai, beje, yra vienas geriausių pavyzdžių euroskeptikams, kurie iki šiol baugina nepriklausomybės praradimu. Mat Europos Sąjunga iki šiol neturi bendros bent kiek griežtesnės pozicijos įvykių Libijoje atžvilgiu.
Kiekviena ES narė kalba ir daro ką nori.
Bliūkšta ir dar sovietmečiu išmoktos sąmokslo teorijos, esą revoliucijas kurpia JAV ir žydai. Nors antisemitiniais kliedesiais tikinčių tamsuolių netrūko visais laikais.
Paradoksalu, tačiau aikštingi, ekscentriški, neretai pavojingi arabų šalių autoritariniai vadovai gali būti labiau prognozuojami negu tie, kurie juos pakeis po revoliucijos. Juk Libijos lyderį M.Gaddafi Vakarai iš pradžių atsargiai sveikino šiam užgrobus valdžią 1969 metais.
O nuo populiaraus pulkininko nagus nusvilo tiek Vakarai, tiek patys Libijos gyventojai.
Kaip ir iraniečiai, revoliucijos būdu į valdžią vietoj nekenčiamo šacho pasodinę ne mažiau represinį mulų režimą.
Ir tai tik dalis tamsiosios pusės – kiek jau aukų nusinešė neramumai Egipte, Libijoje, kiek dar pasiglemš? O kur dar pabėgėliai, naftos kainų augimas.
Antra vertus, remti diktatorius, kai kurių dar vadinamus „stabilumo garantais”, yra ne tik ciniška, bet ir nenaudinga.
Tad kokį receptą galima pasiūlyti, ypač Vakarams, kurie viešai deklaruoja demokratijos sklaidą ir eksportuoja ją kone į visus žemynus?
Paprasto recepto nėra. Bet gali būti mažiau apsimetinėjimo, tuščių kalbų ir laiko švaistymo.
Daugiau realių veiksmų, nes kartais trumpalaikis, bet gerai suplanuotas ir vertybėmis bei ekonominiais interesais paremtas įsikišimas yra geriau nei tušti žodžiai, nesustabdantys kraujo liejimosi.
Suprantama, jog Irako bei Afganistano karų pamokos padidino riziką ir atšaldė daugelio norą kištis bet kur. Esą geriau žiūrėti savo kiemo.
Bet pamirštama, jog nori ar nenori globaliame pasaulyje nuo niekieno nepriklausomų kiemų lieka vis mažiau. Be to, žodžiais vis vien kišamės – tad kuriam galui tuščiai kalbėti apie vertybes, jei jų neginame.
Apie tai galėtų pagalvoti ir Lietuva, su kurios pašonėje esančiu „stabilumo garantu” iki šiol niekas neišmoko tinkamai elgtis.
Kai kas, matyt, jau pamiršo, kad tikra revoliucija ir tie, prieš ką ji nukreipta, remiasi tik vienu pagrindiniu argumentu – jėga ir tik ją gerbia.