Žydrų, kiaurai veriančių akių prancūzas, nepaisant to, kad interviu prasideda 10 val. ryto, atrodo linksmas ir gyvybingas.
Nuo 1999 m. jis yra susituokęs su italų aktore Monica Bellucci, turi dvi dukras: 6-erių Devą ir 9-erių Léonie.
Naujausiame Darreno Aronofskio filme „Juodoji gulbė“ V.Casselis vaidina charizmatišką baleto režisierių Thomą Leroy. Prieštaringai vertinamas filmas pasakoja apie varžymosi aistros pavergtą baleriną Niną (vaidina Natalie Portman).
***
– Jei neklystu, baleto pasaulis jums nėra visai nežinoma teritorija?
– Mano tėvas buvo aktorius ir šokėjas, esu subrendęs kultūrinėje aplinkoje.
Būdamas 16 metų įstojau į cirko mokyklą, o ten, jei norėjai užsiimti akrobatika, daryti triukus ant trapecijų ar lyno, privalėjai lankyti šokio pamokas.
Mano mokytoja buvo rusų kilmės balerina. Aš taip įsitraukiau į tas pratybas, kad tvirtai įtikėjau, jog kūno laikysena ir pozos bus labai svarbios mano ateities karjerai. Šokau septynerius metus. Nesiekiau tapti baleto artistu, paprasčiausiai maniau, kad aktorius privalo sugebėti daryti viską.
– Gaila, kad filme nematyt jūsų gebėjimų.
– Jame nešoku, bet turėjau įtikinamai suvaidinti choreografą. Praeities patirtis neabejotinai pagelbėjo.
– Kas buvo jūsų įkvėpimo šaltinis?
– Kai buvau jaunas, turėjau laimę dirbti su režisieriumi ir choreografu Michaelu Bennettu, sukūrusiu tokius spektaklius, kaip „A chorus line“, „Dreamgirls“, „Ballroom“ ir daugelį kitų. Jis buvo mano tėvo draugas ir bendradarbis. Mano personažas Th.Leroy labai daug kuo panašus į M.Bennettą. Ypač valdingu savo bendravimu su šokėjomis.
– „Juodojoje gulbėje“ konkurencija tarp balerinų pasiekia aukščiausią įtampos tašką. Ar tai vyksta ir tarp aktorių?
– Galbūt, bet iš mūsų nereikalaujama tiek, kiek iš baleto artistų. Pastarieji kasdien privalo daug repetuoti, o aktorius iš dalies gali verstis savo gyvenimiška patirtimi. Be to, kūrybinis šokėjo gyvenimas yra trumpas – prasideda 17 metų, o baigiasi sulaukus 30 metų. Taigi, normalu, kad šokėjai yra karšti varžovai.
– Filmo režisierius D.Aronofskis tvirtina, kad meno vadovas scenoje yra lyg koks pusdievis. Ar tai tiesa?
– Kaip Dievas? Ne... Ar žinote, kodėl beveik visi režisieriai atrodo pamišę? Nes juos apėmęs pusdievio sindromas. Per filmavimą jie tampa valdovai, bet sukūrus filmą, viskas ir baigiasi. Jie turi savo viziją, ją įgyvendina, bet po to turi susitaikyti su pabaiga.
Kaip atsispirti šiam sindromui? Paprasta – turėti stiprų humoro jausmą.
– Filme balerinas vaidinusios Natalie Portman ir Mila Kunis turėjo pakeisti savo išvaizdą, laikytis griežto mitybos ir fizinio režimo. O jūs?
– Pragariška! Joms tikrai nebuvo lengva. Ypač N.Portman, kuri siekė visiškai įsijausti į klasikinės balerinos vaidmenį. Repetuodavo prieš filmavimą, per pertraukas ir po darbo. Išties įspūdingas ryžtas.
Man buvo kitaip. Susitikau su Mikhailu Baryshnikovu, turėjau prisiminti, ką anksčiau mokėjau, lankiausi operos teatre, bet tai ir viskas.
– Jaunystėje manėte, kad aktorius turėtų gebėti atlikti bet ką. Ir dabar esate tokios nuomonės?
– Visiems aktoriams, kuriais aš žaviuosi, būdingas tam tikras atsiribojimas nuo savo profesijos. Manau, kad ir tingumas turi privalumų.
Prisipažįstu, dažnai sapnuoju tai, ką darau. Kitais žodžiais sakant, sąmoningai stengiuosi atitrūkti nuo savo profesijos, tačiau vis tiek tikiu, kad aktoriui yra reikalingas didžiausias susitelkimas.
– Kai kas mano, kad bet kuris menas siūlo bėgimo nuo realybės, išsilaisvinimo ir revanšo galimybes.
– Pritariu. Bet tai tik profesinis bruožas. Pavyzdžiui, suvaidinau labai daug piktadarių ne todėl, kad išreikščiau manyje glūdantį smurto jausmą. Aktorius yra sukurtas iš mišinio: iš to, kas esame, iš to, kuo bijome būti, ir iš to, kuo svajojame būti.
– Ir amerikiečių, ir prancūzų kine užimate privilegijuotą vietą.
– Tvirtai jaučiu esąs prancūzas, tiksliau – paryžietis, su visais trūkumais ir privalumais. Mano tėvai dažnai keliaudavo, ir aš užaugau tarp Prancūzijos, JAV bei Anglijos. Kai buvau labai jaunas, mano mama persikraustė į Niujorką, ir aš išsaugojau polinkį vykti ten pasisemti kūrybai reikalingos energijos. Nes, kai iš Niujorko grįžtu į Paryžių, jaučiuosi lyg būčiau grįžęs į nykštukų šalį. Man normalu keliauti darbo tikslais – į Ameriką, Braziliją, Italiją. Tai man patinka. Jaučiu laisvę.
– Kad sutiktumėte vaidinti, vaidmuo turi būti...
– Jį turi pasiūlyti geras režisierius, vaidmuo turi būti stiprus, nepaprastas ir intriguojantis.
– Ar tiesa, kad ketinate atkurti klasikinį prancūzų kūrinį – „Fantomą“?
– Projektas kainuotų 70 mln. dolerių. Niekas dar neaišku, kol nebus pradėtas filmavimas. Tačiau tai, kad scenarijus kuriamas, yra tiesa.
– Tai dar vienas piktavališkas vaidmuo. Kodėl taip traukia tamsioji gyvenimo pusė?
– Nežinau. Kai dirbu, jaučiuosi kaip vaikas, pramogauju. Kai reikia, surimtėju. Bet kai grįžtu namo pas savo dukras, viską pamirštu.
Nesu aistringas aktorius, toks buvau jaunystėje, kai tikėjau, kad turi negailėti energijos tam, ką darai. Vėliau suvokiau, kad viskas įvyksta per akimirką. Kad nusifilmuotum scenoje, nebūtina tam ruoštis visą parą. Be to, metams bėgant geriau supranti savo emocijas.
– Jūsų žmona – aktorė. Ar šalia jos gebate užmiršti aktorystę?
– Jei tik mūsų nesaisto tas pats kūrybinis projektas. Peržengę namų slenkstį apie darbą stengiamės negalvoti. Tačiau jei grįžęs namo imu naršyti internete ir ten ją matau besibučiuojančią su Robertu De Niro (naujas italų filmas „Meilės vadovas 3“ – aut.past.)...
– Kas dukroms skaito pasakas vakare – jūs ar Monica?
– Aš. Bet neskaitau – pats jas kuriu! O pabaigoje triušiukas visuomet galą gauna kraujo klane...