Sulig Nepriklausomybės atgavimu, atgavome ir tūlo lietuvio širdžiai brangią Vilniaus Katedrą, kurią laikome ne tik katalikybės Lietuvoje centru, bet ir tautos šventove. Juk čia mūsų Didieji kunigaikščiai, išpažinę Kristų lotyniškuoju būdu, pradėjo Lietuvos įkrikščioninimo ir įtraukimo į Europos kultūrą darbą. Čia palaidoti ir krikščioniškosios Lietuvos valdovai; čia savo kūniškąjį poilsį atrado vienintelis Lietuvos šventasis Kazimieras. Iki šiol Lietuvos valstybės vadovai - tikintys ir nelabai - čia palydi svarbias Lietuvos valstybei šventes.
Poetiškai ir valstybiškai Vilniaus Arkikatedra tarnauja Lietuvos žmonių pilietiškumui puoselėti. Tačiau šios Arkikatedrai istoriškai priskirtos funkcijos toli gražu neatskleidžia jos katalikiškos paskirties.
Katedra pirmiausiai yra Dievo šventovė. Šia savo esme ji nesiskiria nuo jokios kitos šventovės, kurioje yra aukojamos Šventosios Mišios ir altoriuje saugomas Eucharistinis Kristaus kūnas. Katedra išsiskiria tuo, kad joje tikintiesiems tarnauja vietinis vyskupas – Kristaus apaštalams patikėtos misijos įgyvendintojas. Būtent savo Katedroje vyskupas šventina savo pagalbininkus kunigus ir siunčia tarnauti į jo įsteigtas parapijas sielų išganymo labui.
Katedra yra išganymo vieta; išganymo, kurį įgyvendina Kristaus misijos vykdytojas vyskupas. Žinia, apaštalams perduota Viešpaties išganomoji misija yra Amžinojo Meilės įvykio sudabartinimas: Viešpats įsikūnijo žmogiškojoje prigimtyje, kad atpirktų mūsų nuodėmes ir įvestų mus į Amžinąjį gyvenimą – savojo Tėvo artumą. Jo Auka atskleidžia mums, kad Jis yra mus į amžinąjį gyvenimą perkelianti Meilė:
„Mes iš to pažinome meilę, kad jis už mus paguldė savo gyvybę. Ir mes turime guldyti gyvybę už brolius. “ (1 Jn 3,16)
Pastaruosiuose apaštalo Jono žodžiuose ir slypi visa vyskupystės esmė. Vyskupas yra sielų ganytojas, kuris už savo ganomuosius guldo savo gyvybę. Išskirtinė vyskupo kraujo spalvos (violetinė ar raudona) kepurėlė liudija jo apsisprendimą būti Dievo Meilės liudytoju ir tikėjimo kankiniu (gr. martyria – liudijimas, kankinystės).
Taigi žvelgdami į Vilniaus vyskupą - šiuo metu kardinolą A.J.Bačkį - matome jame ne šiaip žymų visoje Lietuvoje žmogų, bet Dievo Meilės liudininką ir viešai tikėjimo kankinystei pasirengusį krikščionį. Tai – jo asmeninio pašaukimo, kuris jį prisiėmė prieš Dievą ir Bažnyčią, misija.
Vyskupas turi nuolat būti šiame pasaulyje pražūstančių sielų paieškoje. Tiek savo katedroje, tiek ir šiuolaikinių žiniasklaidos priemonių pagalba jis kreipiasi į savo ganomuosius tvirtu apaštalinį tikėjimą liudijančiu žodžiu. Dėka iš jo mylinčios apaštališkos širdies kylančio žodžio mūsų sielose sužydi Dievo Žodis.
Kilnojami ar nekilnojami šio pasaulio turtai, kuriuos vyskupui tenka laikinai administruoti, irgi turi būti skirti tikinčiųjų sielų išganymo labui. Pavyzdžiui, naujų parapijų steigimui, bažnyčių statybai, kunigų ir dievotų pasauliečių mokymui, vargšų šelpimui. Žinia, apaštalinis priesakas yra nedviprasmis:
„Bet jei kas turėtų pasaulio turtų
ir, pastebėjęs vargo spaudžiamą brolį,
užrakintų jam savo širdį, –
kaip jame pasiliks Dievo meilė?“ (1 Jn 3,17)
Mes tikintieji, skiriame savo materialią auką, kad vyskupas ir jo pagalbininkai kunigai galėtų atsidėti mūsų sielų išganymui - kad Amžinoji Tėvo meilė sužydėtų tikinčiųjų širdyje per dalyvavimą vyskupo ir jo pagalbininkų aukojamoje Eucharistinėje Aukoje. Būtent apaštalinėje vyskupo misijoje, taigi, atsiduodančioje Dievo Meilėje statosi ir širdžių Katedra. Jos nepailstantis statybininkas yra pats vyskupas - Viešpaties apaštalas.
Poetiniai ar istoriniai Katedros įvaizdžiai tėra neesminės žmogiškų lūkesčių apraiškos. Jeigu Katedra yra atpažįstama pirmiausia ne kaip sielų išganymo vieta, o pats vyskupas tėra savo komfortą pamėgęs visuomenės ar šiaip verslaujantis veikėjas, ir ne sielų išganymą misiją pasiaukojančiai vykdantis šventas vyras, tuomet toje vyskupijoje tikėjimas sunyksta, o "kataliko" vardas netrukus tampa pajuokos objektu.
Savo dieviškąjį pašaukimą išdavęs ir Kristaus vardą suniekinęs vyskupas, matyt, irgi kenčia nuo savo veidmainystės. Juk Viešpaties Meilės kraują jis paverčia savo pasaulietine galios kaupimo įrankiu. Ar gi Viešpaties kraujo žarija nedegina jo sąžinės?! O ir Paskutiniojo Teismo perspektyva nekvepia amžinosiomis atostogomis kokiame karšto nekilnojamo turto rojaus pliaže .
Palaiminta tauta, kuriai Viešpats padovanojo pasiaukojančius ganytojus, ir kurių katedrose viešpatauja Jo Meilė.
Tuo pačiu sveikiname Vilniaus vyskupą Jo Eminenciją kardinolą A.J.Bačkį jo kunigystės jubiliejaus proga ir linkime, kad jis mylėtų Bažnyčią taip, kaip ir kunigystės malonę bei vyskupystės misiją jam suteikęs Nukryžiuotasis.