Savo bendražygius jis už uždarų durų įkalbinėjo priešintis prezidentei.
Esą bejėgis D.Valys ne tik netinka šiam postui, bet ir greitai privirs tiek košės, kad Generalinė prokuratūra joje galutinai nuskęs.
Tačiau dauguma premjero bendražygių tuomet buvo linkę nusilenkti prezidentei, o ne savo vadui, ir ramindamiesi patyliukais mojo ranka: „Ne mūsų kiaulės – ne mūsų pupos. Be to, koks skirtumas, kas bus generaliniu prokuroru – juk ir taip aišku, kad iš tiesų prokuratūrai vadovaus ne jis, o vyriausioji valstybės prižiūrėtoja.”
Nepraėjo ir metai, o jau tvirtai galime konstatuoti – galutinį prokuratūros smukimo etapą pranašavęs premjeras buvo visiškai teisus.
Vienas naujausių epizodų yra skandalas, kilęs paaiškėjus, kad Generalinė prokuratūra dėl esą nuolatinių vaikų teisių pažeidimų siekia sustabdyti televizijos kanalo TV3 veiklos licencijos galiojimą.
Kiek šis, atrodytų, dar neregėtas žingsnis buvo racionalus, adekvatus ir teisėtas – kita kalba. Įdomiausia – aukščiausios prokuratūros vadovybės elgesys kilus triukšmui.
D.Valys asmeniškai ir iškilmingai atšaukė savo pavaldinės R.Tunkevičienės prašymą Lietuvos radijo ir televizijos komisijai sustabdyti kanalo licencijos galiojimą.
Pats D.Valys leido suprasti, kad apie šį prašymą, kuris komisijai buvo išsiųstas maždaug prieš mėnesį, jis sužinojo tik iš „informacijos viešojoje erdvėje”.
Bet kas gali patikėti, kad tokį žingsnį prokurorai galėjo žengti be jo žinios ir palaiminimo? Tai, kad D.Valys turėjo žinoti apie prašymą ir jam pritarti, tvirtina ir šaltiniai pačioje prokuratūroje.
O čia staiga atsistatydino generalinio prokuroro pavaduotojas T.Staniulis, lyg tyčia kuravęs tą skyrių, kuriame ir atsirado triukšmą sukėlusi iniciatyva.
Šykštus prokuratūros paaiškinimas, kad vos keletą mėnesių poste išbuvęs T.Staniulis traukiasi „dėl asmeninių priežasčių”, skamba ne mažiau juokingai nei D.Valio aiškinimai apie „viešąją erdvę”.
Akivaizdu, kad T.Staniulis greičiausiai tapo tuo atpirkimo ožiu, kurį nereikalingo triukšmo įsiutintai aukščiausiajai šalies prokurorei skubiai paaukojo D.Valys – pirmiausia tam, kad nukreiptų jos rūstybę nuo savo sulinkusios figūros.
Tiesa, sunkoka patikėti ir tuo, kad ir pati aukščiausioji prokurorė nieko nežinojo apie triukšmą sukėlusį dokumentą.
Be to, regis, ir pats T.Staniulis noriai paliko dar neprišildytą savo vietą – matyt, veidmainiškas jo vadovo elgesys šioje istorijoje buvo tik paskutinis lašas, perpildęs pavaduotojo kantrybės taurę.
Juk pagrindinė priežastis, dėl kurios ėmė trupėti aukščiausia Generalinės prokuratūros vadovybė, – visą prokuratūros sistemą trupinanti naujoji prokuratūros reforma.
Kad ši reforma buvo pradėta vykdyti ne pagal tuos įstatymus, pagal kuriuos reikėjo, – tik tragikomiška detalė, rodanti, kokio aukšto lygio specialistai dabar sėdi prie prokuratūros vairo.
Svarbiausia, kad ši reforma – tiktai imitacija, chaotiškas galvų kapojimas ir kėdžių perstumdymas, dar labiau įsiūbuosiantis kiaurą prokuratūros geldą.
Juk kriterijai, pagal kuriuos atleidinėjami eiliniai prokurorai, valytojos ir vairuotojai, atrodo, yra paslaptis net patiems reformos autoriams.
Be to, nesuprantama, kuo, be dar didesnės netvarkos ir materialinių sunkumų, baigsis ir rotacija iškilmingai pavadintas chaotiškas prokurorų mėtymas iš vienos prokuratūros į kitą.
Taigi jau dabar atrodo, kad pagrindinis šios vadinamosios reformos rezultatas bus dar didesnė ir taip pakrikusios prokurorų armijos demoralizacija.
Tačiau kam tai rūpi? Neatlaikė plieninio batelio svorio – patys kalti.