Šiame interviu imtame Barselonoje rašytojas su vokiečių žurnaliste
Jenni Roth kalba apie išdavystę ir savęs atsižadėjimą, knygų galią interneto amžiuje, apie „Žvaigždžių karus“ ir Faustą kiekviename iš mūsų.
- „Angelo žaidimas“ – detektyvo ir istorinio romano, nuotykių romano ir trilerio mišinys – nėra naujas ispanų literatūroje. Tamsūs pilietinio karo ir Franco režimo metai – viskas jau buvo aprašyta. Arturo Perez-Reverte‘s „Dumas klube“ knygų medžiotojas patenka į pražūtingą meilės, išdavystės, prievartos ir neapykantos sūkurį – visai kaip jūsų knygoje. Ruizas Zafonas - pasekėjas?
- Šios temos egzistuoja daugybę šimtmečių! Godumas, pavydas, taika, karas, meilė, neapykanta, aistra. Svarbiausia ne kas, o kaip. Juk bet kuris automobilis turi keturis ratus, stabdžius ir greičio pedalą. Yra šimtai komedijų, o kiek iš jų – tikrai juokingos? Begalybė meilės istorijų – o kiek iš jų mus iš tiesų sujaudina?
- Tad kuo esate ypatingas?
- Į tai gali atsakyti tik skaitytojai. Aš turiu savo stilių ir savitą kalbą. Bandau veikėjus nupiešti kuo subtiliau, svarstau, kaip sumaniau supinti ir vėl atpainioti pasakojimo giją.
- „Angelo žaidimas“ prasideda taip: „Joks rašytojas niekada neužmiršta tos akimirkos, kai pirmą kartą sutiko paimti kelis skatikus ar mainais už savo istoriją išklausyti kelių pagiriamųjų žodžių. Jis niekada neužmirš pirmo karto, kai savo kraujyje pajuto tuštybės nuodus ir patikėjo, kad jo išsvajotoji literatūra galėtų jį aprūpinti stogu virš galvos, lėkšte karšto maisto dienos pabaigoje, ir galop suteiktų tai, ko jis labiausiai trokšta: galimybę išvysti savo pavardę apgailėtiname popiergalyje, kuris, be abejo, ištvertų ilgiau nei jis“. Koks buvo jūsų, kaip rašytojo, „pirmasis kartas“?
- Man buvo devyneri ar dešimt metų. Jėzuitų mokykloje su pora bendraklasių sukūriau savotišką knygų projektą. Rašiau istorijas ir šiurpias pasakas. Vienas mano bičiulis iliustravo, o kitas – reklamavo, nes mūsų kūrinius pirko ir mokytojai. Kurti ir užrašinėti istorijas aš galėjau visada – nuo tada, kai pradėjau galvoti.
- Ar „Angelo žaidimas“ – „Vėjo šešėlio“ antra dalis?
- Norėjau parašyti keturias istorijas, kurios būtų tarpusavyje susipynusios, panašiai kaip „Žvaigždžių karai“. Tačiau nebūtina perskaityti mano pirmos knygos, kad galėtumėte suprasti antrąją. Pagrindinės trečios ir ketvirtos knygos idėjos irgi jau sugalvotos. Mano istorijos – apie gotikinę, paslaptingą Barseloną tarp pramoninės revoliucijos ir pilietinio karo, ir dar apie Užmirštų knygų kapines.
- Gal kiek anachronistiška šiems laikams...
- Galima tuo pat metu ir skaityti, ir domėtis naujausiomis technologijomis. Stereotipas, kad žmonės anksčiau skaitė daugiau, tikriausiai liks amžinai gyvas. Jau prieš pusę šimto metų visi skundėsi, kad vertybės nyksta. Tokioms apokaliptinėms nuostatoms būdingas narcisizmas – įsivaizduoti, kad gyvename pasaulio pabaigos laikotarpiu. Be to, literatai dažnai yra kupini arogancijos: kas mūsų neskaito, pats kaltas, jis yra kvailas ir neįvertina mūsų genialumo. XXI amžiuje mes vėl pakliuvome į vidutiniškumo ir pasipūtimo getą.
Žiniasklaida viskuo baisiausiai persisotinusi. Mes, rašytojai, kaip ir visi norintieji skleisti žinias, privalome patraukti, sujaudinti ir sugundyti žmones.
- Esate daugybės scenarijų autorius, ar ši patirtis padeda rašant knygas?
- Ten, kaip ir čia, reikia pasakoti istorijas. Kai kurių serialų pasakojimo struktūra yra geresnė nei knygų! Tai skamba nekorektiškai - aukštoji kultūra to nenori girdėti. Tačiau didieji klasikai savo laiku buvo būtent popkultūros atstovai – Shakespeare‘as, Dickensas, Dostojevskis, Balzacas...
- Jūsų knygos irgi priskirtinos labiau prie popkultūros – vadinasi, pretenduoja tapti ateinančio šimtmečio klasika?
- Nežinau, tai manęs nedomina, apie tai galvoti būtų tuščiagarbiška. Bestseleriai dažnai dingsta iš kolektyvinės atminties jau po pusės metų. Kartais realybė būna šiurkšti. Išgyvena tik belaikės istorijos. Kai šiandien skaitome Thomą Manną, Chandlerį ar Victorą Hugo, matome, kad jų istorijų neveikia nei laikas, nei vieta.
- Jūsų knygos parduodamos milijoniniais tiražais. Vadinasi, žinote, kaip parduoti?
- Gerai būtų! Reklamos srityje dirbau keletą metų, kai buvau devyniolikos. Tuo užsiima daugelis rašytojų. Tai geras darbas jauniems autoriams, kuriems nepakanka pinigų pragyventi.
- O kas vis dėl to lemia sėkmę?
- Paklauskite skaitytojų! Kodėl mes mėgstame Dickensą ar Chandlerį? Kodėl „Pilietis Keinas“ ar Stanley Kubricko filmai tokie paveikūs net ir po daugelio metų? Tai tiesiog gerai suręstos istorijos su apgalvota struktūra, įtikinama kalba ir savitu stiliumi. Jose pilna idėjų, kurios jaudina, prablaško ir žavi. Jokia reklaminė kampanija neprivers perskaityti 700 puslapių knygos.
- Ar knygos, parduodamos didžiuliais tiražais, gali būti šis tas daugiau nei popsas?
- Tiražai ir prizai dažnai neturi nieko bendra su kokybe. „Don Kichotas“ nebuvo premijuotas, lygiai kaip ir Biblija. Visuomet reikia pagalvoti, kas už to slypi. Ar knyga yra gera, jei niekas ja nesidomi? Ar bloga, jei ją graibsto iš knygynų?
- Kad ir kaip būtų, krenta į akis, kad „Angelo žaidimas“ labiau panašus į trilerį, nei „Vėjo šešėlis“.
- Forma atitinka istorijos turinį: siužetas fantastinis, paslaptingas. Tai ne koks nors vaidinimas, vykstantis gražų vasaros vakarą Toskanos hercogų rezidencijoje. Istoriją pabrėžia ir kalba. Ji barokinė, ornamentiška, niūri, gotikinė – tiesmuka, paprasta kalba čia būtų visai netikusi.
-Veiksmas vyksta epochoje, kai visi tikėjo pažadais, kad po šimtmečiais trukusių karų ir skurdo stos atokvėpis. Išsipildė šios viltys – ar mums gresia moralinis bankrotas?
- Tuometė technikos, švietimo ar sveikatos apsaugos pažanga iš tiesų buvo nepaprastai daug žadanti. Tačiau žmonijos tragedija ta, kad tuo momentu, kai atrodo, kad pažadai štai tuoj išsipildys, ji pati save sunaikina. Ryškiausias pavyzdys – Antrasis pasaulinis karas...
- Taip sako ir rašytojas Davidas „Angelo žaidime“: „Aš padariau tai, ką visada padarydavau, kai mano gyvenimas pakrypdavo gera linkme: aš viską sugrioviau“.
- Ir po sugriovimo ateina įkyrios, miglotos tylos laikotarpis. Tačiau nežinau, ar jausti vidinį bankrotą, žlugimą yra blogiau, nei nepriimti to, kas mes esame. Mes nebepajėgiame mąstyti net tuomet, kai esame veidrodžių salėje. Vietoj to mes susikuriame iliuzinį pasaulį, maskuojame savo interesus, pateikdami juos kaip principus ir pateisiname jais savo elgesį, vertybes ir norus.
- Šitą požiūrį jūsų knygoje įkūnija leidėjas Andreasas Korelis...
- Jis aiškiai parodo, kad gyvenimas yra Fausto sutartis su velniu, ir drasko šią niekaip neužgyjančią žaizdą. Narcisizmas, korupcija, rasizmas – kodėl visa tai egzistuoja? Kodėl mus supa vieni ar kiti žmonės? Todėl, kad jie mums artimi, ar todėl, kad jie gali būti mums naudingi?
- Kokį vaidmenį atlieka antgamtinės jėgos, nuolat pasirodančios jūsų tekstuose?
- Jos reikalauja iš skaitytojo mąstyti ir kartu veikti. Skaitytojas turėtų įsigyventi į knygos veikėjo kailį ir savaip spręsti amžinuosius moralinius klausimus. Tai tarsi savotiškas iššūkis – pabandykite istoriją sąmoningai formuoti iš naujo.
- Knyga kaip ginklas prieš atminties nykimą ir pateisinimas tam, kas lieka?
- Užmirštų knygų kapinės ir yra tos atminties įvaizdis, žmonių, idėjų ir istorijų kapinės. Atmintis – ir autoriaus, ir skaitytojo tėvynė, pamatinis mūsų tapatumo elementas. Taigi šios kapinės saugo ir nuo tapatumo nykimo. Kuo mažiau mes prisimename, tuo lengviau mumis manipuliuoti – ar tai darytų religija, politika ar žiniasklaida. Primenu, kad mes nesame aukos ir savo likimą laikome savo rankose. Žinoma, daug ko nesuvokiame. Tačiau mes negalime kaltės suversti ant kažko tokio kaip „visuomenė“ ar, pavyzdžiui, šios finansinės krizės metu, „bankų“ pečių. Kiekvienas esame to kažko – visuomenės – dalis!
- Pagrindinis veikėjas Davidas vieną kartą knygoje pavadinamas „plunksnos kareiviu“ – ar jūs taip aprašote save?
- Tik dėl to, kad rašau pirmuoju asmeniu, dar nereiškia, kad tai aš ir esu! Tačiau, žinoma, rašymas yra mano gyvenimas. Aš noriu užkariauti žmones savo idėjomis, tačiau ne pavergti juos – aš nesakau pamokslų, esu rašytojas, o ne kunigas.
- Kokių pėdsakų jums paliko mokymasis jėzuitų mokykloje?
- Jėzuitų mokykloje nebuvo jokio dogmatiškumo ir represijų. Tai buvo liberali sistema, ir aš išmokau, kad viską, kas ateina iš „viršaus“, reikia ne priimti besąlygiškai, o apmąstyti.
- Knygoje Davidas slapčiomis perrašo nevykusį, bedvasį savo mentoriaus romaną. Mentorius nusiskina visus laurus, o Davidas lieka tuščiomis. Kam jis tai darė?
- Jis stengėsi dėl savo geriausio draugo, gynėjo ir rėmėjo.
- Kas yra jūsų rėmėjas?
- Aš pats.