Gedimino stulpai fone, prieš juos – trijų liepsnų ugnis, nuo kurios atšvaitai krenta ant stulpų. Tokia yra šių metų valstybės oficialiai paskelbta emblema, kuri dedama ant visų dokumentų, kurią jau dabar kaip ženklelį nešioja atlape ne vienas politikas, pilietis, valstybės tarnautojas. Jai impulsą davė Sausio 13-osios jubiliejus. Ką šiandien reiškia laisvė? Ar mes ją vis dar „turime“?
Galime ilgai vardyti, ką Lietuvos visuomenei ir kiekvienam asmeniškai suteikė laisvė. Galime laisvai kalbėti tai, ką galvojame, viešai keiksnoti šaligatvių valymu nesirūpinančius seniūnus ar šiaip valdžią, partijas, žiniasklaidą, blogą orą¸ – kiek tik širdis geidžia. Galime gyventi įsipareigojimais ir gražiais siekiais pripildytą gyvenimą. Galime būti švaistūnai ar girtuokliai, ir visuomenė nesikėsins į mūsų laisvę mėgindama perauklėti. Galime gyventi Lietuvoje ar nusibelsti į pasaulio kraštą, ir ten gyventi gyvenimą, kuris mums patinka ar kurį rinktis mus priverčia aplinkybės. Miestai ir miesteliai pilni gražių ir tvarkingų parduotuvių, važinėjame automobiliais, kuriems įsigyti nereikia taupyti visą gyvenimą.
Kiekvienas gyvenęs sovietiniais metais paliudys, kad mėsos ar pieno parduotuvėse tvyrojo baisus kvapas, kad tekdavo stovėti ilgas eiles, kad visuotinai buvo paplitęs sandėlininkų diktatas ir abipusiai mainai. Tiesa, mėginant atskleisti laisvės privalumus, ne visai sąžininga būtų gąsdinti prieš dvidešimt metų visiems įprastais buities vaizdais. Daugelis jų – labiau žlungančios ekonomikos, o ne nelaisvės požymiai. Jeigu ir laisva visuomenė atsidurtų krizėje, gali prireikti dalinti maisto ir degalų, galbūt – net būtiniausių prekių talonus.
Neabejotinu laisvės požymiu laikome tai, kad niekas Lietuvos visuomenėje nėra fiziškai persekiojamas už pažiūras, žmonės tapo dėmesingesni ir draugiškesni vieni kitiems. Suvokiame ir iššūkius, kurie mūsų šaliai kyla šiuolaikiniame pasaulyje. Buvo pasirašyta ne viena bendradarbiavimo sutartis, įsijungta į nevieną sąjungą, idant jaustumės saugesni su savo laisve, garantuotume jai išorinę apsaugą. Per dvidešimt metų asmeniškai, valstybiškai ir visuomeniškai esame patyrę įvairių dalykų. Tautos konsolidacija reiškėsi netikėčiausiais pavidalais, suteikdama viltį, kad mūsų tauta turi bendrą norą išgyventi.
Šiandien į ateitį žiūrime tarsi daug ramiau. Politikų ir visuomenės veikėjų dėmesys sutelktas į tokius dalykus, jog kyla įspūdis, kad viešajame gyvenime beveik nebeliko rimtų problemų. Apsidairę aplinkui galime konstatuoti, kad ilgą kelią nuėjome. Tačiau ar tas kelias tikrai yra laisvės kelias? Kiek toli esame nutolę nuo anų laikų (ar – šių laikų) nelaisvės?
Daugelis anų laikų atributų, simbolių, posakių ir nuorodų tampa vis sunkiau suprantami. Prieš kurį laiką, turbūt Naujųjų Metų proga, per vieną iš lietuviškų televizijos kanalų rodė legendinį Leonido Gaidajaus filmą “Operacija „Y“ ir kiti Šuriko nuotykiai”. Sukurtas 1965 m., vis dar postalininio atšilimo laikotarpiu, šis filmas pagrįstai laikytinas „kultiniu“. Jo transliavimas per ano meto televiziją buvo tikra šventė daugeliui, taip pat ir gyvenusiųjų Lietuvoje. Kai kurios filmo frazės, kaip antai „Nado, Fedia, nado“, tapo liaudies folkloru.
Tačiau šį kartą pamėginus žiūrėti, filmas sukėlė priešingą efektą. Po kelių epizodų teko perjungti kanalą, su viltimi sugrįžti po kelių minučių tikintis, kad gal kuris nors kitas epizodas būsiąs patrauklesnis. Tačiau įspūdis taip ir liko nepakitęs. Veikiausiai tokiam poveikiui esama ir kitų paaiškinimų, tačiau pirmiausiai tai lėmė pats filmo pobūdis. Tai juk galiausiai – pramoginis filmas, kurio nuorodos į andainykštę tikrovę nebėra universalios ir patrauklios, kad ir koks genialus būtų režisierius ar įspūdinga – nusikaltėlių trijulė. Filmas anuomet veikiausiai ir buvo išskirtinis, nes siūlė pramogą įvairesnių pramogų nematančiai visuomenei. Jis tiesmukai nebruko ideologijos, jame buvo nemažai ironijos, leidusios liaudžiai šaipytis iš jos pačios gyvenimo ir aplinkos, tai yra – iš savęs pačios. Šitai ir buvo didžioji anuometinė kultūrinė prabanga – laisvė pramogauti, o pramogaujant – ir juokauti, į save žvelgiant su ironija. Didžioji dalis kitų prieinamų filmų buvo tragiški (apie karą) arba nejuokingai niūrūs ir teisingi (apie esamą tikrovę).
Dvidešimt laisvės metų suteikė galimybę pamatyti įvairiausių filmų, didžioji dalis kurių buvo prasti, nors vienas kitas pasitaikė ir labai geras. Ši laisvė įgalino pamatyti, kokia skurdi ir prasta buvo sovietinė kinematografija, nepaisant vieno kito išskirtinio epizodo. Laisvė išvadavo iš masinės kultūros lėkštumo ir sudarė sąlygas atrasti kultūrą, kuriai keliami kiti tikslai nei vien liaudies linksminimas ar propagandos brukimas. Kinas yra vienas iš rodiklių, leidžiančių pamatyti, kiek esama laisvės ten, kur jis atsirado. Andrejaus Tarkovskio 1972 m. “Soliaryje” veikėjai beveik nekalba. Jie yra atsidūrę „anapus“, kur jie tarsi patekę į būtinybės spąstus ir gali judėti vien ribotais uždarų erdvių maršrutais. Jie beveik nekalba, nes mintis ir žodis negali išsiveržti iš beprasmybės. Gal filmas ir įdomus kinematografiškai, tačiau šiandien jį galima žiūrėti beveik vien iš noro pažinti kino istoriją.
Įprasta sakyti, kad laisvė sietina su galimybėmis. Juo daugiau galimybių, juo daugiau laisvės. Tokia idėja turėtų labai patikti jaunimui, kuriam pasaulis tiesiog kibirkščiuoja ateities perspektyvomis. Laisvė iš tiesų sukuria tokią aplinką, kai niekas nežino, kaip bus, koks yra kiekvieno gyvenimo kelias. Todėl ji gali sukelti siaubą ar bent – nesmagumą. Anapus galimybių puokštės randasi būtinybė rinktis, o taip pat – ir atsisakyti visų kitų galimybių, išskyrus tą pasirinktąją. Savęs „sukabinimas“ su šia galimybe suteikia pagrindą ne vienai laisvės etikai. Atsisakęs priimti pasirinktąją galimybę ir nuolat keičiantis prioritetus žmogus laikomas ne tiek laisvu, kiek nestabiliu. Nelaisvoje aplinkoje gyvenančiam žmogui tenka spręsti daug paprastesnes dilemas. Jis žino ribotus pasirinkimų rinkinius, galvojimo ir judėjimo maršrutus. Jei jis neketina maištauti, o laikosi nustatytų elgesio standartų, tai aiškiai žinos, kas jo laukia už kito posūkio. Kuris šių žmonių bus linksmesnis, o gal net laimingesnis? Tikrai nesunku nuspėti...
Kauno fotografijos galerijoje neseniai veikė ankstyvosios sovietinės fotografijos paroda „Optimizmo epocha. Sovietinė 1920–1939 m. fotografija“. Greta fotografų vaizdinių eksperimentų galima aptikti ir savitus grynai sovietinio naujojo pasaulio vaizdus. Viename jų – moteris, turbūt valgyklos virėja ar indų plovėja, trumpam panirusi tarp lėkščių krūvų. Jos veide – nė lašelio nerimo ar rūpesčio, o juo labiau – nežinios baimės ar siaubo. Iš jo dvelkte dvelkia ramybė ir visiškas pasitenkinimas gyvenimu, tikrumas dėl kitos akimirkos. Jei esi šalies gerovės įrankis ir jei šalis nukreipė plauti indų ar kepti kotletų, tai nėra jokio pagrindo nerimauti: būtinai pasirūpins ir vėliau. Jei neliks mėsos kotletams ar įrengs mašiną indams plauti, šalis būtinai nukreips į statybas ar kur kitur... Būtent toks užtikrintumas spinduliuoja iš moters veido. Nelaisvas žmogus nebūtinai nelaimingas. Nelaisvė žmogui kaip mąstančiam gyvūnui gali būti net labai patogi, nes neleidžia klysti ir nusivilti, neverčia suvokti savo silpnumo ir pažeidžiamumo bei neskatina ieškoti ryšių su kitais žmonėmis. Žinoma, ir nelaisvėje žmogus turi kartkartėmis rinktis, antai tarp batono ir juodos duonos, tarp kefyro ir pieno. Ankstesnės totalitarinės valstybės neretai išspręsdavo (kai kurios tai daro ir šiandien) ir šią dilemą, sumažindamos tokių pasirinkimų galimybes iki vienos rūšies duonos ar batono. Jos linkusios ir žmogų išvaduoti iš savo profesinio kelio rinkimosi rūpesčių: juk dar mokykloje iš anksto galima nukreipti ten, kur neva geriausiai tiktų pagal gebėjimus ar būdo savybes.
Laisvė nesukuria tokio pasitenkinimo gyvenimu, kokį gali sukurti nelaisvė. Laisvės suteikiama laimė turėtų būti kitokia. Kokia ji? Tai Lietuvoje dar neatrasta. Mūsų šalyje nemažai žmonių jaučiasi nelaimingi, ir tai mūsų neturėtų stebinti. Esama daug agresijos ir nepasitikėjimo savo artimu. Tai taip pat galime „nurašyti“ keliasdešimčiai metų nelaisvės patirties, kuri neva nėra išblėsusi. Tačiau beveik niekas Lietuvoje neabejoja, kad gyvename laisvėje, naudojamės jos atveriamomis perspektyvomis. Tačiau ar iš tiesų taip? Pasaulis, kuriame gyvename, siūlo gausybę gyvenimo ir elgesio standartizacijos pavidalų. Esama gausybės prekių pasirinkimų, tačiau turtingesni gamintojai brukte įbruka tą vieną. Didžioji dalis kino filmų sufleruoja standartišką ir šabloninį elgesį, mąstymą, santykius su kitais žmonėmis. Šablonai ir standartai neabejotinai reikalingi, jei jie padeda žmonėms sukurti terpę, kur galima kalbėtis ir bendrauti nejaučiant vienas kitam didelės simpatijos. Tačiau pati standartizacija gali įkalinti, patogiai įkurdindama ir padėdama išvengti laisvės rūpesčių. Didesnė Lietuvos visuomenės elgsenos ir mąstysenos standartizacija rodo, kad tampame labiau civilizuoti, mokomės kalbėtis ir bendrauti nenugalabydami oponento. Tačiau ar standartizacija neišstums laisvės, kuri šiuolaikiniame Lietuvos pasaulyje sietina su aistra, noru ieškoti galimybių, kelti iššūkius ir juos įveikti?
Dalijantis idėjomis apie mėgiamą sportą, paklausiau pažįstamo, kodėl jam patinka žaisti golfą, juk turėtų būti labai nuobodu vienam vaikščioti po žolę. Atsakymas paprastas: šis žaidimas bent jau žaidimo ribose yra vedamas noro pranokti pačiam save. Be suvokimo, kad laisvė nėra „turimas“ ar pasiektas dalykas, nėra jokios laisvės. Klaidiname patys save, mėgindami įsiteikti, kad atgavome laisvę prieš dvidešimt metų ir ją turime, kad jos liepsnas kažkas nuolat kursto, o mums pakanka pasišildyti, dažniausiai tam skirtomis proginėmis dienomis. Kiek tos laisvės šiandien jau esame praradę?
Sumenkusio budrumo požymių toli ieškoti nereikia. Pirmą kartą išvydus proginį ženklelį „Laisvės liepsna“, atmintis jame atpažino ankstesniojo pasaulio atšvaitus: „kai tėvelis komunistas gynė didį spalį, tai sužibo sužėrėjo jo širdies liepsnelė“. Sovietinis pionieriaus ženklelis yra kompozicinis „Laisvės liepsnos“ prototipas, nors dabartinio centre ir nesama jokios įžymybės (anksčiau – Lenino) atvaizdo, o vietoj ugnies atšvaitų nušviestos penkiakampės žvaigždės – tokių pat atšvaitų nušviesti Gedimino stulpai. Sakysite – šventvagiška dalytis tokiomis asociacijomis? Bet ar nesama aiškesnio laisvės entropijos požymio už atminties praradimą?