M.Gorbačiovą žmonės prisimins kaip asmenį, kuris pakeitė pasaulio istorijos kryptį, padėjo žmonijai formuoti ne tik XX, bet ir XXI amžių. Jis atliko neįmanomą darbą, ne tik nuversdamas režimą ir imperiją, tačiau ir sunaikindamas grumtynių dėl dominavimo pasaulyje sistemą, kuri atrodė nepajudinama. Jo sprendimai pakeitė viso pasaulio tvarką. M.Gorbačiovas pasiekė tai, ką Francis Fukuyama pavadino „istorijos pabaiga“ – liberalios demokratijos civilizacijos įsigalėjimą.
M.Gorbačiovas buvo pirmas Rusijos lyderis, kuris nusprendė dėl valdžios kovoti ne jėga, nors turėjo daug galingų valdžios įrankių. Iš lyderio vietos jis pasitraukė nesipriešindamas, nemėgindamas paskirti įpėdinio. Būtent todėl jam pavyko išlaikyti orumą ir aukštai iškeltą galvą, taip išsiskiriant iš Kremliui ir Rusijos istorijai įprastos linijos.
Po viso šito Nobelio taikos premijos laureato M.Gorbačiovo portretas gali pasirodyti idealus, nors iš tikrųjų jis negalėjo numatyti, kokių pokyčių sukels jo sprendimai, ir net kai kurioms permainoms priešinosi. Vis dėlto istorijoje nėra reformatorių, kurie sugebėjo sugriauti seną sistemą ir jos vietoje sėkmingai pastatyti naują.
Reformatoriai mato, kaip greitai išsivadėja jų populiarumas, vos tik suyra visuomenei įprastas gyvenimo būdas. Taigi, M.Gorbačiovas negalėjo būti kūrėjas. Bet kokia reforma, kuri grasino komunistų valdžios monopoliui Sovietų Sąjungoje, kartu buvo įspėjamasis signalas apie sistemos krachą. Galbūt visai netyčia M.Gorbačiovui buvo lemta tapti griovėju – ne vien sistemos, bet ir visos civilizacijos, kuri buvo skelbiama kaip alternatyva Vakarams.
Palyginti su M.Gorbačiovu, B.Jelcinas atrodė lyg pasirengęs revoliucingai eiti daug toliau negu atsargiai, lėtai judėjęs pirmtakas ir oponentas. Būtent B.Jelcinas, demokratiškai žmonių išrinktas nepriklausomos Rusijos lyderis, skambino Sovietų Sąjungos laidotuvių varpais. B.Jelcinas tapo antikomunistų vėliava, kuriai plazdant buvo įdiegta kapitalizmo rinka.
Radikalūs politiniai jo veiksmai tuo pat metu pridengė judėjimą prie tradicinės Rusijos valdymo formos. Nusimesdamas seną santvarkos ir ideologijos kiautą, B.Jelcinas sukūrė galimybę naujoje formoje atgaivinti asmenine galia paremta sistemą.
Valdant B.Jelcinui atgimė tradicinė Rusijos valdymo matrica: valdžia sutelkta vienose rankose; galia pritraukė turtus; Rusija vėl atsigręžė į savo „įtakos sferas“. Tai, kad Rusija pasiskelbė Sovietų Sąjungos įpėdine, nebuvo sutapimas.
B.Jelcinas 1991 metų pabaigoje praleido istorinę progą. Kai jis turėjo begalinį visuomenės pasitikėjimą ir naudojosi spontaniškai sukurptu susitarimu siekti laisvės (net komunistai balsavo rinkos reformų naudai), B.Jelcinas nepasistengė susitarimo paversti nauja konstitucija ir nesukūrė naujos politinės sistemos. Prezidentui ir jo komandai labiau rūpėjo įtvirtinti savo galios monopolį ir sugrąžinti senas politikos žaidimo taisykles.
Žiauri konflikto su Valstybės Dūma atomazga 1993 metais ir B.Jelcino konstitucijos priėmimas grąžino Rusijai sistemą, kurioje visa jėga priklausė vienam asmeniui, iškėlė prezidentą virš visuomenės ir jos kontrolės.
Manipuliacijos per 1996 metų prezidento rinkimus leido ligotam ir vis menkiau susivokiančiam B.Jelcinui išlikti valdžioje – tai buvo politikos imitacija, kuri šiandien yra užėmusi tikrosios politikos vietą. 1999 metais perduodamas valdžią Vladimirui Putinui, B.Jelcinas tik padidino prezidento galimybes sustiprinti valdžią vienose rankose ir pratęsė vieno asmens galios sistemą. Todėl B.Jelciną galima pagrįstai vadinti šiandieninės valdžios sistemos Rusijoje architektu.
Nauja forma atkūręs asmenine galia paremtą valdymo sistemą, B.Jelcinas ją maskavo liberaliais šūkiais, kartu ilgam laikui diskreditavo liberalią Rusijos demokratiją ir jos standartus. B.Jelcinui tenka daug daugiau atsakomybės už demokratijos eksperimento nesėkmę negu V.Putinui. Šiandienos sistema, pagrįsta vieno asmens galia ir kultu, įsigalėjusi korumpuota valstybė ir demoralizuota visuomenė yra B.Jelcino palikimas.
Tačiau tai nėra vienintelis B.Jelcino valdymo rezultatas. Per jo valdymo laikotarpį vyko liberalios politikos imitacijos ir Rusijos tradicionalizmo sintezė, prie kurios Vakarai išmoko pritaikyti savo politiką ir kartu siekti savo tikslų, už paslaugas pamaloninant ir apdovanojant Rusijos elitą.
Vakarų pozicija padėjo įteisinti ir paremti Rusijos sistemą, kuri įsišaknijo per Rusijos turtuolių integraciją į Vakarų visuomenę. Pačioje Rusijoje šis pralobėlių sluoksnis leidžia sau nepaisyti vakarietiškų etikos principų.
Iš dalies M.Gorbačiovo valdžios metai buvo dramatiški, nes jis nenumatė savo veiksmų pasekmių. M.Gorbačiovas neapskaičiavo, kad jo iniciatyvos jam kainuos valdžią, o tėvynė nesugebės jam atsidėkoti už laimėjimus. Didžiausias M.Gorbačiovo palikimas – laisvei ir vilčiai atverta šalis.
B.Jelcino valdymo drama turėjo kitas priežastis. Jis taip pat nesugebėjo numatyti savo veiksmų padarinių, o jo valdžios era Rusijoje sugriovė tikėjimą laisve ir užgniaužė Rusijos piliečių viltį.
Kiekvienam iš šių lyderių užtarnautą vietą paskirs pati istorija. O mes pagyvensim ir pamatysim.
***
L.Ševcova yra Maskvos Carnegie centro ekspertė, politikos mokslų profesorė.