Jų manymu, tiesa ateidavo iš užsienio, o namie jie buvo supami melo, veidmainystės ir L.Brežnevo laikų stagnacijos liekanų.
Sovietinę visuomenę kankino nuolatiniai nepritekliai – trūko visko, ne tik vartojimo prekių. Žmonės taip pat skaudžiai jautė tiesos ir laisvės deficitą.
M.Gorbačiovas ir jo liberalieji sąjungininkai negalėjo priversti ekonomiką dirbti efektyviau, tačiau galia duoti žmonėms tiesą ir laisvę buvo jų rankose.
Partijos vadovybė priėmė svarbų sprendimą, ir jos pradėta „glasnost“ bei „perestroikos“ politika atvėrė kelią iki tol šalyje neregėtam asmeninės laisvės lygiui – ir nors nepasiūlė vienos neabejotinos tiesos, bent jau leido prieiti prie daugybės informacijos šaltinių.
Žmonės, ištroškę tiesos ir laisvės, „perestroiką“ pasitiko su dideliu entuziazmu. Užtenka prisiminti milžiniškus „perestroikos“ laikų laikraščių tiražus, aistringus pirmojo Liaudies deputatų kongreso kalbėtojus ir milžiniškas minias demokratiniuose mitinguose.
Kooperatyvai panaikino dar vieną drastišką apribojimą, ilgai kausčiusį sovietinę visuomenę, ir leido patenkinti vieną iš pagrindinių socialinių poreikių – sekti verslo dvasia ir siekti pelno.
Šie išties revoliuciniai pokyčiai galbūt atėjo iš viršaus, tačiau žmonės juos pasitiko džiugiai, tarsi būtų išsipildžiusi seniai puoselėta svajonė. Tad „perestroikos“ metai buvo vienas iš retų Rusijos istorijos epizodų, kai visuomenę užplūdo teigiamų pokyčių banga, net jei šiandien rusai tą laikotarpį prisimena kiek kitaip.
Tų metų pasiekimai neišnyko. Anuomet gautos asmeninės laisvės (kitaip nei pilietinės ir politinės) niekur nedingo. Rusijos žmonės gali kaip tinkami uždirbti ir leisti pinigus – ši teisė, sustiprinta B.Jelcino metais, vis dar galioja. Žinoma, verslininkai susiduria su rimtais sunkumais, bet visi, turintys verslo gyslelę, vis dar gali investuoti savo pinigus ir darbą, uždirbti pelną ir kurti gerovę sau ir savo šeimoms.
Tačiau demokratijai, apie kurią M.Gorbačiovas ir jo sąjungininkai kalbėjo ne mažiau rimtai nei ir apie laisvę, pasisekė prasčiau.
Žmonės, dar Sovietų Sąjungoje diskutavę apie daugiapartinę sistemą, politines institucijas, įstatymo viršenybę ir valdžios galių padalijimą, apie šiuos dalykus turėjo tik labai bendrą supratimą.
Dar mažiau žmonių suvokė, kad demokratinės sistemos kūrimui ir stiprinimui reikia ne tik valdžios pastangų, bet ir visos tautos pasišventimo. Tačiau troškimas stengtis dėl didesnio tikslo nei tik asmeninė gerovė, staiga sužibęs entuziazmo blyksniu „perestroikos metais“, netrukus išblėso.
Pasyvi ir susiskaldžiusi visuomenė pasitarnavo žmonėms, kurie šalį valdė pastarąjį dešimtmetį – žmonėms, kurie nusprendė grąžinti Rusijai pažįstamą paternalistinę valstybę, užuot siekę nepažįstamos demokratijos.
***
Marija Lipman yra Maskvos Carnegie centro leidžiamo žurnalo „Pro et Contra“ redaktorė.