Laukinių Vakarų kaubojai su savo koltais ir kuinais - vargšai.
Limuzinas „Audi A6“, 12 kalibro šautuvas su 12 šovinių ir 2,03 promilės
- toks grįžtančio iš fazanų medžioklės valdžioje esančios blaivybę kur reikia ir kur nereikia
propaguojančios Tėvynės sąjungos kandidato į vietos valdžią vaizdas nepadarytų
gėdos ir šūkiui „Nusipelnėme gyventi geriau!“
Tai kas ir kaip valdys mūsų miestus ir rajonus 2011-2015 metais? Tie
patys kaip Č.Paulauskas, kuris iki šiol buvo Kauno rajono tarybos
narys. Ir, žinoma, taip pat, kaip iki šiol.
Kad prieitume prie šios išvados, nereikėjo nei konservatoriaus
Č.Paulausko bravūros greitkelyje, nei tragiškos Vilkaviškio socialdemokratų
valdžios grietinėlės avarijos, nei laukti galutinių rinkimų rezultatų.
Gali iš pykčio spardyti sieną kiek nori ir kaip nori, bet sekmadienį
išrinktieji - mūsų visuomenės projekcija.
Jei gerokai daugiau nei pusė piliečių net nemato reikalo balsuoti, ką
tai sako apie mūsų visuomenę? O jei dar prisiminsime, kad girti ėjo
balsuoti būriais? Ir pridėkime - kai kur balsavo už girtus kelyje?
Tai, kad daugumai dzin, kas ir kaip valdys mūsų miestus. Kol apie 55
proc. piliečių bus dzin, tol pokyčių savivaldoje nebus - valdys tie
patys ir taip, kaip dabar.
Lietuva eina, jei taip galima pasakyti, savivaldos romantinio žavesio
nunykimo keliu. Po 2002-ųjų rinkimų dar atrodė, ypač Vilniuje, kad kova
vyksta tarp gėrio ir blogio. 2007-aisiais tokių iliuzijų jau niekam
nekilo. 2011-ųjų rinkimai gali tapti riba, kai rinkimai virto pačių
renkamųjų reikalu. Turėdami valandėlę, pamąstykite, ką tai reiškia.
Ką reiškia, kad Vilniuje į 51 mandatą pretendendavo net 1039 veikėjai?
Beveik dvigubai daugiau nei prieš ketverius metus. Ar tai normalu - po
20 kandidatų į vieną vietą? Tuo metu, kai rinkėjai dvigubai garsiau,
nei 2007-aisiais, šaukė, jog nėra už ką balsuoti.
Nepartiniai kandidatai savivaldoje, kaip ir buvo galima tikėtis, nieko
iš esmės nepakeitė. Jie gal ir padidino procentu kitu rinkėjų
aktyvumą, bet tikrai ne tiek, kad būtų galima teigti, jog tautai tų
„nepartinių“ reikėjo kaip oro.
Realiai „nepartinių“ dalyvavimo reikėjo tik keliems šimtams viešosios
erdvės triukšmadarių, dar partijų nepritapėliams, perbėgėliams ar
susimovusiems partiniams ir keliems verslo bosams.
Kas pasakys, koks skirtumas tarp socialdemokratės ir frontininkės,
„Juodojo rikio“ šachmatų klubo įkūrėjos J.Žeimienės ir „nepartinės“
J.Žeimienės? Tarp liberalcentristo ar „prisikėlėlio“ V.Stančiko ir
„nepartinio“ V.Stančiko?
Pagaliau kas sugebėtų rasti nors vieną rimtą skirtumą tarp 2007 m.
liberalcentristo A.Zuoko ir 2011 m. „nepartinio“ A.Zuoko? Vienas buvo
„abonentas“, o kitas - nebe? Bet net A.Zuoko judėjimo „Taip“ dauguma
narių „nepartinių“ - tie patys buvę liberalcentristai.
Kad ir kaip būtų, nepartiniai kandidatai sėkmingai pasirodė daugiausia ten, kur
susijungė į koalicijas. Jei žodis „partija“ daug kam skamba atgrasiai, ar gali
neatgrasiai skambėti Nepartinių partija? Žvelgiant į buvusio Vilniaus mero
A.Zuoko ir Kauno verslininko V.Matjošaičio judėjimų gerą pasirodymą
Vilniuje ir Kaune, galima sakyti, jog Nepartinių partijos variantas šįkart
suveikė. Užpildė “gelbėtojų” spragą?
Apskritai kas yra savivalda, dorai nesupranta ne tik rinkėjai, bet
ir absoliuti dauguma renkamųjų. Net partijų vadai, ypač tie, kurie
priklauso ar priklausė ministrų kabinetui, nesuvokia, kas yra savivalda,
kuri buvo ir liko tik užguitas centrinės valdžios padalinys.
Tačiau visi renkamieji žino, kad, patekus į miestų valdžią, galima
išsirūpinti bent jau sau darbo vietą ir dar įdarbinti N kiekį pusbrolių,
pažįstamų, žmoną ir meilužę, o sėkmei nusišypsojus, asmeninę sąskaitą
papildyti ir rimtesniais šaltiniais. Tai yra varomoji vis didesnio
veržimosi į savivaldybių tarybas jėga.
Kiek ten pas „tvarkiečių“ Vilniaus valdžios viršūnėje įdarbintą
šiaulietį E.Lementauską po lova rado Specialiųjų tyrimų tarnybos
agentai? Ar tik ne 200 tūkst. litų? Praėjus metams su trupučiu nuo šio
paksininko „triūso“ vilniečių labui pradžios.
Gal kas girdėjo, kuo baigėsi šis tyrimas? „Nebijokite“, - sako
lietuviškos savivaldos popiežė Korupcija II. Net tada, kai Šeškinėje
jau turėtų stovėti naujas futbolo stadionas, o jo vietoje kaip styrojo
dar sovietų laikais įmūryti smaigai, taip ir tebestyro. Nebijokite.
Savivaldos chaose pats velnias ragus nusilaužtų. Ypač po šių rinkimų.
Pagal kokią sistemą jie vyko? Nei tai proporcinė, nei mažoritarinė.
Net ne mišri. Kreiva. Praėję savivaldos rinkimai buvo mūsų politikos
mičiurinų bandymas sukryžminti buldogą su raganosiu.
Jei jau buvo nuspręsta leisti dalyvauti pavieniams asmenims, ar
nelogiškiau būtų pusę tarybos rinkti pagal partijų sąrašus, o kitą pusę
- vienmandatėse apygardose (tarkim, Vilniuje tai būtų 25+26), kaip
renkamas Seimas?
Vakarykštis balsavimo biuletenis, ypač tuose miestuose, kur kandidatavo
daug „nepartinių“, yra pasityčiojimas iš piliečių, sveiko proto ir
demokratijos istorijos. Tarsi kažkas tyčia būtų siekęs, kad žmonėms
būtų kuo painiau.
Dar keisčiau „feisbukų“ ir „tviterių“ amžiuje atrodo rinkimų agitacijos
draudimas šeštadienį. Gal kaip tik tautą, kuri yra palyginti lėta, prie
balsadėžių ateiti paragintų agitacija paskutinę dieną?
Ar rinkimai atsakė į pagrindinį klausimą - ar tauta A.Kubiliaus
Vyriausybei, valdančiajai koalicijai paskelbė nuosprendį?
Vargu ar galima būtų taip teigti. Tiek konservatoriai, tiek Liberalų
sąjūdis išlaikė galvas vandens paviršiuje. Liberalsąjūdiečiai, išskyrus
Vilnių, kur liberalizmo jų vadukai išsižadėjo jau seniai, apskritai turėtų
gauti daugiau mandatų, nei prieš ketverius metus, kai jie į rinkimus ėjo
iškart po atskilimo nuo Liberalų ir centro sąjungos.
Liberalų ir centro sąjunga, priešingai prognozėms, taip pat nemirė.
Apskritai opozicinės partijos, išskyrus vieną kitą miestą ir rajoną, neturi
kuo labai pasigirti – nieko panašaus į triuškinamą valdžios partijų
pralaimėjimą neįvyko. Išvada: krizė ir A.Kubiliaus valdymas nepadarė
esminės įtakos savivaldos rinkimams.
Į suktuką dėl D.Kreivio gynimo patekęs premjeras gali net negudraudamas
teigti, jog jo ekonominė politika buvo teisinga, nors tikroji išsilaikymo
vandens paviršiuje priežastis - ne ta.
Tai, kad valdžios partijos iš esmės išlaikė buvusias pozicijas (čia
nėra ko kalbėti apie merų ir vicemerų postus - tai būsimo ciniško
politinio turgaus reikalas), rodo, kad dalis visuomenės jau seniai
nesiblaško - kad ir neturėdami už ką „balsuoti visa širdimi“, kaip
guodėsi V.Adamkus, žmonės balsuoja už tai, už ką yra įpratę.
Paskutinis dalykas - graudžiausias: visi kandidatai jums karštai žadėjo
pigesnę šilumą. Taip karštai, kad net Seimo pirmininkė patikėjo.
I.Degutienė vakar pareiškė, kad naujoji miestų valdžia turės sumažinti
šilumos kainas.
Viskas taip - tik atvirkščiai. Po rinkimų neliko paskutinio silpno
barjero, stabdžiusio šilumos kainų augimą. Laikas po rinkimų - metas,
kai valdžia nusiplauna rankas. Jei tai dar ir naftos kainų kosminio
skrydžio metas – plaunasi su ūkiniu muilu.