Jau esu pastebėjęs, jog tais atvejais, kai B.Lubys iš tiesų užsimoja kažką paspausti, apie tai kažkodėl niekam nepraneša iš anksto, neperspėja visų mūsų, pernelyg nesigarsina savo vardu, tačiau veikia pakankamai efektingai, taip pat išnaudodamas visus savo galių išteklius.
Iš tiesų, kai pasisamdęs visą plejadą profesionalių tribūnų aušina burną pats magnatas, man tai primena kažkokias inscenizacijas, kvazidiskusiją, pasismaginimą iš neturėjimo ką veikti. Be to, vadinamųjų oligarchų interesai taip pat gali skirtis, kas vyriausybei šiaip turėtų leisti tapti rimtu žaidėju oligarchų tarpusavio pasistumdimuose, jeigu tokios blogybės kol kas neįmanoma išvengti iš principo.
Kita vertus, kaip atrodo, A.Kubiliaus Vyriausybės raginti, spausti pernelyg nereikia, ši Vyriausybė nesiblaškydama juda „teisinga“ kryptimi, kuri atspindi jeigu ne visada arba ne visai iki galo B.Lubio, tai kaip reikiant, beveik tobulu pavidalu kitų oligarchinių darinių interesus.
Ar imtum žmonių bendruomenės, ar, tarkime, atskiro žmogaus gyvenimą, čia bėgančio kelio seką neretai galima pavaizduoti ne tik vingiuota, bet ir laužyta, karpyta, per visą diapazoną šokinėjančia linija, žyminčia, jog pakylėjimo būseną kartais pakeičia nuosmukio išbandymai, primenančia, kad pergalės mainosi su pralaimėjimais.
Vienaip ar kitaip per gyvenimo vingius kiekvienam iš mūsų po truputį tenka išgerti beveik ištisą kartėlio jūrą, nors būna dar ir taip, jog sėkmė nusisuka labai staigiai, radikaliu pavidalu. Tačiau ne apie paprastus nesmagumus čia ir kalbu, bet esu užsimojęs pateikti išgrynintą slogučio pavyzdį. O kaipgi kitaip, pasakykite, pavadinti situaciją, kai totalinio pralaimėjimo dėl energetinės nepriklausomybės atveju, dar neišblėsus karštam įspūdžiui apie tragikomiškas AE „statybos“ peripetijas (kodėl – taip skubama), garbus žurnalistas pareiškia: „Pagaliau pajudėta energetinės nepriklausomybės linkme“.
Daug lengviau būtų pernešti tokį akių muilinimą, jeigu turėtum kokį kvailą pretekstą pamanyti, jog šitaip teigdamas straipsnio autorius užslėptu pavidalu ironizuoja, tačiau labai gerai žinai ir tai, jog legendinė asmenybė, buvęs „Laisvosios Europos“ radijo aukštas pareigūnas K.Girnius beveik niekados jokiu pavidalu nejuokauja. Savo ruožtu, kai rimtu veidu gerbtinas žmogus pasakoja tokias pasakėles, žarsto visiškus plėnius, kitam nebelieka jokios kertelės pasislėpti nuo viską persmelkiančios slogučio atmosferos.
Žmogaus rimtumas – ne yda. Taip pat nėra jokių abejonių, jog šis, paliudijęs savo ištikimybę Lietuvai sunkiausiais metais, žurnalistas neturi blogų užmačių, piktą kitam linkinčių ketinimų.
Be to, be jokių abejonių, šių eilučių autorius neprilygsta Žurnalistui nei savo patirtimi, nei išprusimu, nei sugebėjimu valdyti informacijos srautus, įvaldyti naujus šaltinius, negalėtų prilygti mokėjimu atskirti pelus nuo grudų. Taigi, galbūt, kalbėdami šia tema, klysta ne iškilusis K.Girnius, oficialusis šių dienų optimistas, o kažkoks visai neaiškus, paprastai tik pagiežą liejantis E.Čiuldė.
Būnant lakonišku, pasisakysiu tik tiek, jog gyvenimo patirtis įpareigoja nebeždžioniauti, daiktus vadinant savais vardais, baltą spalvą – balta, juodą – juoda. Tačiau man taip pat įdomu tai, kaip susiformuoja sisteminis aklumas į dalykų padėtį, kai matoma tai, ko nėra net kaip užuominos, o nematoma to, kas bado akis.
Iš tiesų, K.Girniaus pavyzdys tarsi sako, jog tokį ultramobilų regėjimą galimą išsiugdyti kultivuojant smulkias politines aistras, kai, nepastebimai įsijautus, užklimpus nereikšmingose savo simpatijose/antipatijose, smulkmenos pradeda temdyti horizontus.
Ta pa čia proga pastebėsiu, jog tikrą tiesą ten pat byloja garbusis žurnalistas, pabrėždamas, jog pamatus korupciniam valstybės būviui Lietuvoje padėjo socialdemokratai. Tai yra tiesa jau vien dėl to, jog socialdemokratai valdė ir tvarkė šalies ūkį nepalyginamai ilgiau nei konservatoriai. Tačiau stebina, tiesiog pribloškia tas neįtikėtinas tempas, su kuriuo konservatoriai sugebėjo iškreivinti valstybės pamatus savo naudai; čia droviesiems socialdemokratams lieka tik mokytis ir mokytis iš savo oponentų ir bendražygių.
Įsijungęs į diskusiją, dar priminsiu visiems žinomą dalyką, jog savotiškais korupcijos simboliais Lietuvoje tapo „Draugystės“ viešbučio ir „Alitos“ privatizacijos istorijos, siejamos su socialdemokratų vedlio A.Brazausko vardu.
Tačiau, trumpam užsidėję ciniko kaukę, drįsiu pastebėti, jog tokiu korupciniu būdu, t. y. pašerdamas savo meilužes ir bendražygius, A.Brazauskas šiaip ar taip, norom ar nenorom, galbūt vis tik labiau instinktyviai nei įsisąmonintu būdu, dažnai iš tiesų neteisėtai, bet efektingai saugojo Lietuvos turtą, neleido jo ištampyti po svetimas šalis, kai tuo tarpu konservatoriai už numestą iš Rusijos kaulą juos remiantiems elektros pardavimų tarpininkams, regis, yra linkę užstatyti visą Lietuvą kaip „Draugystės“ viešbutį. Įvertinus dar ir užsienio politikos korekcijas, galima sakyti, jog Lietuva palaipsniui tampa „Draugystės“ viešnamiu.
K.Girnių, kaip atrodo bent man, drąsiai galime pavadinti tokios postmodernios tautų draugystės šaukliu, naujojo internacionalizmo ideologu.
Slogučiu, kitaip nepavadinsi, yra tas įtikinėjimas arba leidimas suprasti, jog užmojai atskirti dujų ūkio sektorius gali būti atvirkščiai proporcingai gretinami kaip kažkokia kompensacija su tais nuostoliais, kurie atsiranda atidavus AE statybos iniciatyvą Rusijai, o, be to, dar ir Baltarusijai, taigi padėjus energetinės vergystės kitoms šalims pamatus Reikia labai negerbti savo šalies piliečių, jeigu ryžtamasi pūsti tokias miglas.