Angolos jaunimas pasiryžęs prikelti šalį antrajam gyvenimui

Tačiau Europoje elitine laikoma ekologinė žemdirbystė Angoloje tebėra vienintelis eiliniam žmogui įmanomas žemės dirbimo būdas.

Romualdas Volungevičius – kaunietis, baigęs vieną prestižinių Lietuvos aukštųjų mokyklų – ISM Vadybos ir ekonomikos universitetą. Tačiau, skirtingai nei daugelis, baigęs studijas vaikinas neieškojo veiklos, žadančios gerą uždarbį. Jis išvažiavo į Daniją, dirbo statybose ir taupė pinigus savo ir žmonos Astos, Vilniaus dailės akademijos absolventės, mokslams Danijos DNS mokykoje – Tarptautiniame mokytojų rengimo koledže.

Šią mokyklą daugiau kaip prieš tris dešimtmečius įkūrė tuomet populiariame hipių judėjime aktyviai dalyvavusi Danijos mokytojų grupė, pasiryžusi taikiu būdu kovoti prieš socialinę atskirtį, skurdą bei karus.

Netrukus buvo sukurta tarptautinė organizacija „Humana People to People“ („Žmonės – žmonėms“), kurios pagrindinė veikla iki šiol – įgyvendinti humanitarinius projektus skurstančiose valstybėse. Šiandien abu Volungevičiai – nemažą patirtį sukaupę savanoriai, kurių veiklos žemėlapyje – Indija, Kinija, Pietų Amerikos šalys bei Afrika.

Pedagoginė mokykla šalia nedidelio Katabola miestelio, kurioje pastarąjį pusmetį dėstytoju dirbo R. Volungevičius, prieš trejus metus pastatyta Danijos Vyriausybės lėšomis. Joje mokosi 150 17–20 metų amžiaus jaunuolių – būsimų kaimo mokytojų, kurių šalyje katastrofiškai trūksta. „Angoloje nuo kolonijinių laikų išlikęs požiūris, kad mokytojas – tarsi pusdievis, apsirengęs taip, tarsi būtų susiruošęs į pokylį.

Kaip toks žmogus gali suprasti, ko reikia juodaodžiui vaikui karo nualintame krašte? Iš tiesų šiandien Angolai reikia visiškai kitokių mokytojų – paprastų, gebančių sutelkti kaimo bendruomenę, galinčių ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems patarti kasdieniais, ūkiškais klausimais”, – pasakoja pašnekovas.

Todėl neatsitiktinai mokymo procese daug dėmesio skiriama žemdirbystės, ekonomikos, socialinių žinių ugdymui, nes „Humanos“ idėja – kurti ir kelti kaimo kultūrą. Studentai prieš pradėdami mokslą privalo pasirašyti sutartį, kad ateityje dirbs kaimo vietovėje.

Į mokyklą priimami jaunuoliai, baigę 8–10 klasių, tačiau, pasak matematiką, fiziką ir geografiją dėsčiusio pašnekovo, ko jie iki tol mokėsi, nelabai aišku, nes ir baigusių pedagoginę mokyklą absolventų matematikos žinios teatitinka Lietuvos penktoko lygį. „Organizavau jiems matematikos dienas, mokiau matuoti lauko plotą, suvokti, kas yra žemėlapio mastelis“, – prisimena Romualdas. Jo teigimu, Afrikos jaunimas nėra nenuovokus, tiesiog niekas nieko jo nemoko.

Romualdas pasakoja, kad buvo atliktas tyrimas, kurio metu paaiškėjo, jog buvę studentai pedagoginės mokyklos modelį sėkmingai perkelia ir į savo darbo vietą. „Jeigu užsiimsime ūkiu, gaminsime biodujas, kompostą, kasime gręžinius, sodinsime sodelius, auginsime citrinas, mangus, papajas, jie tą patys darys ir mokykloje, kurioje dirbs“, – neabejoja pašnekovas.

„Mums pasisekė, nes netoliese veikė ir žemės ūkio mokykla, su kurios specialistais europiečiais galėjome pasikonsultuoti patys. Agrarinių mokslų niekada nesimokiau, bet „prigimtinių“ lietuviškų žinių visiškai pakako, norint jaunuolius išmokyti elementarių žemės dirbimo dalykų, parodyti, kaip sėti soją ar kukurūzus.

Išties tekdavo išlieti labai daug energijos, siekiant paskatinti moksleivius dirbti ūkio darbus. Bet, manau, tai lėmė ne rasė, bet amžius – paaugliai visur yra paaugliai. Pagal pedagoginį projektą mokėme ir vietinius mokytojus bei fermerius“, – prisimena Romualdas.

Jis pasakoja, kad pedagoginė mokykla moksleivio maitinimui per dieną gali skirti vos 1 JAV dolerį. O maistas per pusmetį Angoloje pabrango 20 proc. ir yra gerokai brangesnis negu Lietuvoje. Tačiau mokykla turi kelis hektarus žemės. Todėl motyvacija buvo aiški – norint geriau valgyti, reikia dirbti.

Angola – buvusi Portugalijos kolonija. Tai, skirtingai nei daugelis kitų Afrikos kraštų, labai turtinga gamtos išteklių valstybė. Joje yra naftos, deimantų, vertingųjų metalų. Tačiau kraštą labai ilgai engė svetimšaliai, o vėliau alino pilietinis karas. Jis tęsėsi 1975–2002 metais ir yra laikomas vienu didžiausių ir kruviniausių šaltojo karo konfliktų visame pasaulyje. Per 27 metus jis sugriovė ekonomiką, socialinę santvarką ir politinį stabilumą.

Dėl valdžios tarpusavyje kovojant trims didelėms ir dar kelioms mažesnėms grupuotėms žuvo ar tapo pabėgėliais milijonai žmonių. „Regiono, kuriame buvau, sostinėje Bie ir šiandien visi namai išvarpyti kulkų, mėtosi tankų liekanos. Netgi vaikai buvo grobiami priešininkų ir mokomi tapti smogikais. Kolega savanoris pasakojo, kad jo mokykloje ant dėstytojo supykęs auklėtinis čiupo ir pasmaugė katę. Tokios istorijos sukrečia. Tačiau pas mus mokiniai tikrai buvo labai ramūs ir geranoriški“, – kalba Romualdas.

Pasak R. Volungevičiaus, Angola – tikras Afrikos perlas. Joje beveik nėra maliarijos, ŽIV, kitų pavojingų ligų. Žmonės draugiški, ypač kaime. Klimatas nuosaikus – saulės daug, bet ji nedegina. Lietingasis sezonas atitinka nekarštą Lietuvos vasaros orą. Per tą laiką galima suspėti nuimti net tris derlius.

Laisvos žemės plotai Angoloje neaprėpiami, tačiau jie apaugę sunkiai įveikiamais retmiškiais, tuo tarpu technikos nėra jokios. Bet dar didesnė bėda – praradę įgūdžius žmonės. Jie nežino, kaip gaminti kompostą, kaip išgauti vandenį, nors jo yra. „Tikiu, kad žmonės tręštų laukus ir azoto trąšomis, bet jų paprasčiausiai nėra. O jei ir atsirastų, tai būtų neįperkamai brangios. Žodžiu, galima teigti, kad Angoloje vyrauja klasikinė ekologinė žemdirbystė.

Mokėme mokinius ir vietinius suaugusiuosius, kaip netgi Afrikai pigiais mastais pasigaminti ir remontuoti virvėmis valdomas vandens pompas. Čekai savanoriai įrengė kelias pompas, varomas saulės energija. Bet labai sudėtinga kalbėti su vietiniais, nes pamiršta viskas, ko jie mokėjo. Pati gamta Angoloje neduoda nieko.

Ten, kur anksčiau gyveno baltieji kolonizatoriai, tebeauga mangų, papajų, avokadų plantacijos. O galėtų jos vešėti visur“, – neabejoja pašnekovas. Tačiau provincijoje, kurioje dirbo R. Volungevičius, vienintelį traktorių turi tik savivaldybė. Juo greideriuojami sunkiausiai įveikiami keliai.

„Mūsų mokykla įsikūrusi šalia miestelio Katabola, dydžiu prilygstančiam mūsų Varėnai. Bet jame nenusipirksi net vinių. Angoloje šiandien viskas yra deficitas – transportas, statybinės medžiagos. Prekės nepaprastai brangios. Maišas cemento kainuoja 100 JAV dolerių. Todėl eiliniai žmonės tebegyvena trobelėse iš nedegto molio ir šiaudų, neturi elektros.

Neturi ir supratimo, kad pilkos spalvos kompiuteris yra vertingesnis už blizgų niekutį“, – kalba pašnekovas. Tačiau žmonės visada nuotaikingi, linksmi ir... pasipuošę, nes tai – prestižo dalykas. „Nesuprantu, kaip angolietis gali dešimt kilometrų eiti per dulkes, o batai vis tiek blizga kaip nauji“, – su šypsena kalba pašnekovas.

R. Volungevičius teigia neabejojantis, kad jei ne baltųjų įsikišimas, Angola šiandien klestėtų. „Manau, kad ir klestės, jeigu nebus išvogta nafta, neįsišaknys korupcija, neįsiplieks naujas pilietinis karas.

Angoliečiai netgi turi ambicijų pasivyti ir pralenkti Pietų Afrikos Respubliką. Ir tai nestebina, nes šalyje daug jaunimo ir entuziazmo“, – kalba iš savanorystės misijos Angoloje grįžęs lietuvis.