Paskutiniai jo žodžiai, ištarti tuomet Vilniaus visuomenei, kurioje vyravo buvę sąjūdiečiai, buvo tokie: „Mūsų valstybėje šeimininkai yra tie, kas turi pinigų. Deja, taip yra visame pasaulyje.“
Iš tikrųjų pinigai, o tiksliau – didelius pinigus valdantys piliečiai turi kur kas daugiau galimybių daryti įtaką politinei valdžiai priimant jiems palankesnius sprendimus, nei mažai pinigų turintys piliečiai.
Blogiausia būna tuomet, kai politinė valdžia tiesiog susijungia su pinigų ir turto valdžia. Tokiu būdu sukuriamas sąlygos susidaryti oligarchinei sistemai ir autoritarizmui. Tokių apraiškų Lietuvos provincijoje palyginti nemažai. Ten vietos kunigaikštukų rankose sukoncentruota ir politinė, ir pinigų valdžia. Vis dėlto kol kas nieko nedaroma, kad tokį nedemokratinį reiškinį valstybė sutvarkytų.
Senose demokratinėse šalyse, kur visi piliečiai prieš įstatymą yra lygūs, nepriklausomai nuo turimo turto, paprastai egzistuoja mechanizmas, griežtai atribojantis pinigų valdžią nuo politikos. Tai padaryta ir dėl paties verslo, ir dėl visos turtingųjų klasės interesų apsaugojimo, nes stengiamasi, kad nebūtų pažeistos konkurencingumo sąlygos, vadovaujamasi principu, kad demokratinėje visuomenėje galimybės versle turi būti vienodos visiems.
Valdžioje esantys arba su valdžia susiję verslininkai negali turėti pranašumų prieš kitus. Vakaruose daug kur veikia net verslininkų garbės kodeksas, o geras vardas saugomas taip pat, kaip įmonės ženklas.
Lietuvoje, kaip rodo ministro D.Kreivio atvejis, egzistuojantis mechanizmas, turintis atriboti pinigų valdžią nuo politikos, neveikia, tad ministras tapo blogai veikiančio mechanizmo įkaitu. Prezidentė D.Grybauskaitė visiškai teisi teigdama, kad ministras supainiojo privačius verslo ryšius su valstybiniais. Tai akivaizdu visiems, išskyrus pačiam ministrui ir aktyviems jo rėmėjams. Nors galbūt ūkio ministras įstatymo ir nepažeidė.
Tačiau D.Kreivio atvejis – tai tik pavojingo ledkalnio matoma viršūnėlė. Juk dauguma Seimo milijonierių lygiai taip pat, kaip ministras D.Kreivys, yra užrašę savo turtus, įmones ir jų akcijas žmonoms, mamoms, kitiems artimiems giminaičiams. Iš esmės tai akivaizdi apgaulė, kurią iki šiol visos partijos toleravo.
Tokie įstatymai, kokie dabar egzistuoja ir reguliuoja seimūnų turto perleidimo atvejus, kiekvienam išsilavinusiam žmogui gali kelti arba kartų juoką, arba nuoširdų pasipiktinimą – tauta laikoma kvailio vietoje. Akivaizdu, kad tas turtas yra perrašytas tik de jure, bet ne de facto. Be to, paprastai Seimo nario turtas išauga, o ne sumažėja.
Kita vertus, Seime esantys verslininkai neretai tampa ir savo verslo lobistais – tiek priimdami įstatymus, palankius savo verslui, tiek paveikdami kitus savo kolegas tokiems įstatymams priimti.
Asmeniškai aš labai skeptiškai žiūriu į verslo atstovų dalyvavimą aktyvioje politikoje. Visų pirma, todėl, kad atskiri verslininkai neatstovauja visam arba net didesnei daliai verslo. Jie, būdami valdžioje, atstovauja tik savo pačių verslui.
Argi to nepatvirtina ir tas faktas, kad dabartinis Seimas, turintis kaip niekad daug savo atstovų iš verslo, labiausiai neįtinka būtent verslo žmonėms?
Kita vertus, geras, sąžiningas ir visuomeniškas verslininkas yra savo verslo profesionalas ir nemes mėgstamo užsiėmimo dėl trumpalaikės politinės naudos.
Trečia, verslo žmonės turi pakankamai legalių svertų per įvairias lobistines organizacijas, rūmus bei atstovybes daryti įtaką priimant įstatymus. O jei tai nedaroma ar daroma neefektyviai, reiškia, kad tos organizacijos neatlieka savo funkcijų ir jas būtina keisti.
Visada dera pamąstyti, kas yra asmeniškai svarbiau ir kur gali pats save geriau realizuoti – versle ar politikoje. Ant abiejų kėdžių demokratinėje visuomenėje sėdėti neleidžiama.
Žinoma, tiek Seimui, tiek Vyriausybei būtų naudinga turėti patyrusių žmonių, anksčiau padariusių sėkmingą verslą ir jį palikusį, kad savo patyrimą ir energiją paskirtų tarnauti visuomenės gerovei. Vakarų demokratijose daugiausia buvę verslininkai, jau atsisveikinę su savo verslu, tampa ministrais, patarėjais ar parlamento nariais. Gal taip ateityje bus ir Lietuvoje?
O dabar Seimui būtina priimti kuo skaidresnį turto ir pinigų atskyrimo nuo politinės valdžios įvairiuose lygiuose įstatymą. Ir nebūtina nuo Jungtinių Amerikos Valstijų kopijuoti vadinamus akluosius fondus. Yra ir Europoje puikių pavyzdžių, kaip verslas skaidriai atskirtas nuo politikos ir savo interesus deklaruoja per legaliai veikiančias lobizmo įmones.
Svarbu, kad žmonėms būtų aišku, kokie aitvarai politikams sunešė jų turtus ir kad jų turimas turtas bei pinigai nedaro įtakos politikų, privalančių tarnauti visai visuomenei, sprendimams.