Jau pernai dopingo kontrolės vengiančių sporto šakų federacijos gavo tik pusę pinigų, į kuriuos galėjo pretenduoti.
Tada tokių buvo 33, šįmet liko 25, nes kitos jau ėmėsi žygių keisti savo padėtį.
Vis dėlto nulius ties savo federacijų pavadinimais išvydę atletai pasijuto nuskriausti ir žada ryžtingai kautis dėl savo teisybės. Juk galiūnai, kultūristai, karatistai, bušido, kitų kovos atmainų atstovai visada gali kuo nors pagąsdinti.
Bet pirmasis tos kovos veiksmas buvo graudi giesmė apie nuskriaustus būsimuosius čempionus, o jos atlikti pakviestas stipriausiu pasaulio žmogumi tituluojamas Ž.Savickas.
Tas pats, kuris dėl komercinių sumetimų savo vardą yra paskolinęs pasaulinei galiūnų sporto organizacijai ir uždraudęs save sieti su dabartine Lietuvos galiūnų federacija.
Niekas nepaneigs, jog tituluotas stipruolis garsina Lietuvą pasaulyje, bet faktas ir tai, kad galiūnai dopingo kontrolierius siunčia toli toli.
„Dopingas – sukčiavimas savo sveikatos sąskaita.
Kaip valstybė gali remti sporto šakas, kuriose paliekama galimybė apgaudinėti?” – sunku nepritarti tokiam olimpinės čempionės D.Gudzinevičiūtės argumentui.
Ar iš tiesų mūsų valstybė turi skatinti tokius būsimuosius čempionus, kurie nuo jaunų dienų žino, kad jų pergalių skaičių nemažai lemia vartojamų cheminių preparatų kiekis?