V.Grybo gatvė Antakalnyje. Keli neišvaizdūs seni daugiabučiai, vaikų darželis ant kalno ir globos namai.
O tarp jų – viena už kitą aukštesnės bažnyčios, minios piligrimų, varpų aidai ir nenutrūkstančios maldos.
Tokie regėjimai jau aplankė europarlamentarą V.Tomaševskį, padėjusį Lenkų rinkimų akcijai ir Rusų aljanso koalicijai Valdemaro Tomaševskio blokui laimėti vienuolika mandatų į sostinės tarybą.
Rimtu veidu V.Tomaševskis pastarosiomis dienomis ne kartą patvirtino – taip, Vilniui Dievo Gailestingumo sanktuariumas (vieta, kur saugomos religijos šventenybės) tiesiog būtinas, nes Vilnius – šventas miestas.
O iškilti sanktuariumas galėtų Antakalnyje, šalia Šv.Faustinos namo, nes čia Jėzus apsireiškė Faustinai.
Plauktų piligrimų minios?
Gal lenkų politikui prieš rinkimus netyčia išsprūdo tokie žodžiai ir juos, kaip kitus politikų pažadus, reikėtų nuleisti negirdomis? Pasirodo, ne.
Padėkojęs už pagalbą rinkimuose Dievui ir Aušros vartų mergelei, V.Tomaševskis sakė nepamiršęs pažado Vilniuje pradėti Dievo Gailestingumo sanktuariumo statybų.
V.Tomaševskis primena, kad Lagevnikas netoli Krokuvos, kur palaidota šv.Faustina, per metus aplanko iki dviejų milijonų piligrimų.
Esą jei Vilniuje iškiltų bažnyčios prie Šv.Faustinos namo, per metus galima tikėtis bent pusės milijono piligrimų.
Ne tiktai V.Tomaševskis, bet ir Lenkų rinkimų akcija kartoja – Vilnius yra Dievo Gailestingumo kulto miestas, todėl ši partija rems siekį pastatyti Dievo Gailestingumo sanktuariumą.
„Jis turi būti statomas greitai, nes tai – Vilniaus šansas.
Atvykstantys piligrimai čia paliktų nemažai pinigų”, – tikina V.Tomaševskis.
Maldos namų mieste užtenka
„Sostinė” prieš porą dienų pravėrė Šv.Faustinos namo, šalia kurio turėtų iškilti bažnyčios, duris.
Tyla, plevena žvakės liepsna. Kryželiai, šventųjų paveikslėliai, ant stalo – senoviniai mediniai skaičiuotuvai.
Prižiūrėtojas Petras nenusiteikęs draugiškai: „Tai Jėzaus, o ne Tomaševskio dalykai. Bet daugiau nieko nesakysiu.”
Artimiausias bažnyčių kaimynas būtų Vilniaus 3-ieji vaikų globos namai.
Išgirdusi apie politiko planus, jų direktorė Elvyra Lotc skėsteli rankomis: „Čia pat Šv.Petro ir Povilo bažnyčia. Kam čia reikia tų bažnyčių?”
Anot pedagogės, tikinčiųjų reikalais turėtų rūpintis Vilniaus arkivyskupijos kurija, o ne Vilniaus savivaldybė.
Todėl būtų keista, jeigu miesto valdžia visų pirma užsiimtų šventyklų statybomis.
„Vilnius jau turi globėją – šventąjį Kazimierą.
Bažnyčių irgi pakanka. Lėšas tikrai reikėtų kitur investuoti”, – svarstė moteris.
Stengiasi kalbėti aptakiai
Politikai apie V.Tomaševskio sanktuariumą kalba aptakiai. Juk nesinori sakant „ne” pyktis su Dievu.
„Reikėtų apie šią idėją sužinoti daugiau. Jeigu tai padidintų turistų skaičių, gal tai būtų įdomus sumanymas”, – svarstė į mero postą taip pat pretenduojantis Artūras Zuokas.
Vis dėlto jis nepritartų, kad bažnyčios būtų statomos už miesto pinigus.
Savivaldybė idėją galėtų paremti tik skirdama žemės sklypą statyboms.
„Kai jį sutiksiu, tiesiai paklausiu: „Valdemarai, ką čia planuoji?” – žadėjo V.Tomaševskio kolega europarlamentaras Juozas Imbrasas.
Jis ragino į lenkų politiko žodžius nežiūrėti rimtai. Juk daug kas ko prieš rinkimus žadėjo.
Atvykėliai – iš Lenkijos
Ieškant namo V.Grybo gatvėje, kuriame kadaise gyveno šv.Faustina, – jokių nuorodų.
Važiuoti prie jo tenka per vaikų globos namų kiemą. Aikštelė automobiliams – tarsi kišenė.
Bet E.Lotc tikina, kad maldininkai namą suranda. Beveik visi atvykstantieji – iš Lenkijos.
Gal čia jau dabar plūsta lenkų piligrimų minios, kad reikia statyti sanktuariumą?
Nuo 2008 metų pavasario, kai Šv.Faustinos namas tapo atviras visuomenei, jį aplankė apie 40 tūkstančių žmonių.
V.Tomaševskio milijonais lankytojų kol kas nekvepia.
Vienuolei apsireiškė Jėzus
Šv.Faustinos Kowalskos namas, šalia kurio V.Tomaševskis regi bažnyčias, duris atvėrė prieš trejus metus, kovo 27-ąją.
Šiame Dievo Motinos Gailestingumo seserų vienuolyno name Šv.Faustina gyveno 1933–1936 metais.
Būtent čia ji patyrė mistinius regėjimus, šiame name jai apsireiškęs Jėzus padiktavo Dievo Gailestingumo vainikėlį.
Ilgus metus pastatas buvo apleistas. Jo restauravimo darbus parėmė Valentine’as Conlonas iš Airijos. Jis yra Dievo Gailestingumo apaštalų bendruomenės įkūrėjas.
Gailestingojo Jėzaus paveikslas ilgai klajojo
* Pagal šv.Faustinos regėjimus dailininkas Eugenijus Kazimirowskis 1934 metais nutapė Gailestingojo Jėzaus atvaizdą (nuotr.). Dažnai jis vadinamas tiesiog Dievo Gailestingumo paveikslu.
* Paveiksle balta tunika vilkintis ir juosta susijuosęs Išganytojas pakelta dešine ranka laimina žmones lyg tardamas: „Ramybė jums.”
* Kraujo ir vandens spinduliai trykšta iš paveiksle nematomos pervertos Jėzaus širdies.
* Paveiksle kairiąja ranka Jėzus liečia savo drabužį ties širdimi. Iš čia ištrykšta du spinduliai. Balzganas spindulys simbolizuoja sielą apvalantį vandenį, o raudonas – kraują, sielos gyvybę.
* Faustinai apsireiškęs Išganytojas pageidavo, kad po paveikslu būtų užrašas: „Jėzau, pasitikiu Tavimi.”
* Nuo 1934-ųjų rudens paveikslas buvo saugomas seserų bernardinių vienuolyne prie Šv.Mykolo bažnyčios.
* 1948 metais seserų bernardinių vienuolyną sovietų valdžia panaikino, o inventorius pervežtas į Švč.Dvasios bažnyčią ir sukrautas buvusio dominikonų vienuolyno koridoriuje.
* 1956-aisiais Gailestingojo Jėzaus paveikslas buvo išvežtas iš Vilniaus į Baltarusiją ir atsidūrė netoli Gardino, Naujosios Rudos bažnyčioje. Po poros metų iš ten iškėlus kunigą žmonės toliau lankė paveikslą ir prie jo meldėsi.
* 1970 metais vietos valdžia bažnyčią uždarė ir išgabeno visą jos inventorių, liko tiktai Gailestingojo Jėzaus paveikslas. Ilgi metai apleistoje bažnyčioje jam kėlė rimtą pavojų, tad susirūpinta, kaip paveikslą sugrąžinti į Lietuvą.
* Tuomečio Šv.Teresės bažnyčios vikaro, dabartinio Minsko arkivyskupo Tadeušo Kondrusevičiaus pastangomis 1986 metais Dievo Gailestingumo paveikslas slapta pargabentas į Vilnių.