V.Davoliūtė su Poetu kalbėjosi 2010 metų sausio 7-ąją rašytojo namuose. Čia pateiktas to pokalbio fragmentas.
- Daug kur esate rašęs ir kalbėjęs apie žmones, kuriuos vadinate „savo karta“. Ką turite galvoje – savo vienmečius, tuos, su kuriais kartu pradėjote literatūrinį darbą, ar kaip kitaip susijusius žmones?
- Taip sakydamas galvoju ne vien apie konkretų amžių, metus, apie tai, ar žmogus gimė kaime, ar mieste, bet apie daugiau ar mažiau bendrą socialinę ir politinę patirtį, stiprius bendrus išgyvenimus, kurie vienija. Juk mūsų kartai priklauso ir pora ar trejetu metų vyresni ar jaunesni, tačiau mus sieja tas laikas, kurį nugyvenę išlikome ir kurį iki šiol atsimename.
Mums tekęs laikas, ką ir sakyti, buvo labai sunkus ir neišvengiamai darė įtaką tokiam savęs supratimui. Tai mus ir subūrė į tam tikrą bendriją, kurią galima pavadinti „karta“. Anksčiau spaudoje būdavome vadinami tiesiog pokario karta, be jokių konkrečių datų. Rusijoje tokia karta buvo vadinami Robertas Roždestvenskis, Bela Achmadulina, Nikolajus Voznesenskis, Jevgenijus Jevtušenka ir kiti.
- Jums pačiam dar paauglystėje teko patirti dramatiškų išgyvenimų. Pokario metais buvote porą mėnesių tardomas.
- Tai buvo 1946-aisiais. Prienuose buvo nužudytas pirmasis ir tuo metu vienintelis mūsų gimnazijos komjaunuolis. Daugiau komjaunuolių gimnazijoje tada nebuvo.
Jis buvo lietuvis, pamenu vardą ir pavardę – Pranas Bubnys.
Tą vaikiną tiesiog gatvėje peiliais subadė kiti gimnazistai, jo bendraamžiai. Aš to nemačiau, nes nedalyvavau, be to, buvau jauniausiųjų klasėje. Mūsų gimnazijoje buvo trys paralelinės klasės: viena vyresnių berniukų, kita – mergaičių ir dar viena – jauniausiųjų. Aš buvau tarp jauniausiųjų, o toje „egzekucijoje“ dalyvavo daugiausia vyresniosios klasės mokiniai.
Tuoj po to įvykio mokyklą apsupo kariškiai, enkavėdistai, sudarė sąrašą, pasiėmė mokyklos direktorių ir ėjo per klases, kuriose buvo sąraše nurodyti žmonės – maždaug dvylika moksleivių, neva dalyvavusių nužudyme. Aš taip pat atsidūriau tame sąraše. Dėl to mus ir tardė. Ne visus paleido: regis, trys buvo nuteisti, perėjo kalėjimus ir Sibiro tremtį.
- Karo metais pro Jūsų namus net du kartus perėjo frontas, sudegė tėvų sodyba, o pokaris, regis, irgi nebuvo ramesnis…
- Toji žmogžudystė mokykloje rodė bendrą nuotaiką to meto kaime. Apie tai parašiau eilėraščių ciklą „1946-ieji“. Ten nieko nepsichologizavau – man labiausiai rūpėjo papasakoti apie tą metą, apie tą patirtį. Ir į mūsų grytelę kiekvieną naktį ateidavo miško broliai – kartais po du, kartais po tris. Reikėjo juos maitinti, o kuo maitinti, kai patiems nėra ką valgyti? Sodyba sudegė per karą, nieko neturėjome.
Ryte sušilę, nes dar ir išgerti gavę, išeidavo, o netrukus pas mus jau belsdavosi „miestas“. Tai tikrai buvo baisūs laikai. Ypač kaimo vaikus jie žiauriai paženklino… Bet panašiai dėjosi ir miesteliuose – iš esmės visoje Lietuvoje liejosi kraujas...
- Jums ir Jūsų kartai teko dar vienas dramatiškas išgyvenimas – persikelti iš kaimo į miestą, o kaimo vaikui tai turbūt reiškė didžiulį lūžį?
- Taip. Atvykau mokytis į Vilnių 1949 metais. Važiavau ne vienas – su klasės draugu Jonu Kazlausku, galima sakyti, viso gyvenimo draugu. Autobusų tada nebuvo, reikėjo stovėti gatvės sankryžoje, kur važiuoja sunkvežimiai, ir sustabdžius prašyti, kad pavėžėtų.
Jei paima už keletą rublių ir leidžia sėsti į „kuzovą“, tai taip ir važiuoji. Mudu su Jonu šitaip besitrankydami ir atvažiavome.
- Ar tada pirmą kartą pamatėte sostinę? Kokį įspūdį paliko pokario Vilnius?
- Tai nebuvo pirmas kartas – prieš tai jau buvome Vilniuje paduoti dokumentų. Be to, kartą buvau ten lankęsis gal kokiais 1947 metais kaip sportininkas (juokiasi), regis, trečiojoje moksleivių spartakiadoje. Šokinėjau su kartimi, bet neturėjau nė vieno varžovo, tad mane vežė kaip Prienų komandos narį. Nesitikėjau nieko laimėti, bet važiavau labai susijaudinęs. Man rūpėjo Vilnius.
Ne kartą esu sakęs, kad šis miestas – negyjanti žaizda. Paskui karves lakstydami mes, kaimo vaikai, dainuodavom: „Į Vilnių, į Vilnių, į mylimą šalį, ten prie Gedimino, prie brolių savų.“ Mokykloje net buvau parašęs poemėlę „Gedimino miestas“. Jo nė nematęs, jame nebuvęs. Aprašiau legendą apie Vilniaus pilies statybą, apie mergaitę, paaukotą pamatams. Mokytojai buvo labai sujaudinti ir paskyrė man pirmą premiją – keletą knygų.
Parėjau namo, atrišau mazgelį, tėvas pažiūrėjo, pavartė ir sako: „Tokia čia ir premija.“
Įsivaizdavau Vilnių kitokį – didžiulį, kažkokį nepaprastą. Galbūt maniau, kad ten geležinis vilkas staugs? (Juokiasi…) O atvykę pamatėme tik tą vieną bokštą... Tikėjausi, kad pamatysiu Radvilų rūmus, bet ir tų nebuvo…
Vilnius tuo metu mums tilpo tarp Vilnelės ir Neries, o toliau jau lyg ir ne Vilnius. Man ir šiuo metu tas gabalas tarp Neries ir Vilnelės yra ypač artimas. Žinoma, tada neturėjau nei architektūros, nei dailės ar urbanistikos žinių ir nepasakyčiau, kad buvau apžavėtas miesto. Tiesiog žinojau, kad turiu stoti mokytis, nes kitaip – tai buvo aiškiai matyti – prapulsi. Mūsų miestai tuo metu apskritai buvo apgriuvę, apšiurę. Nei jie vaizduotę žadino, nei akį džiugino. O eiti prie bažnyčių kultūros Vilniuje taip pat nebuvo įprasta, nes tai – lenkų kultūros erdvė.
Vilnius buvo smarkiai sugriautas. Mes, studentai, turėjome atidirbti miesto atstatymo talkose, taip jos tuo metu vadinosi. Galiu sakyti, kad ir mes esame šį tą mieste nugriovę (gal ir be reikalo…), šen bei ten išvalę duženas. Pavyzdžiui, Savičiaus gatvėje buvo tokia vagonetė – ją prikraudavome, veždavome bėgiais ir išpildavome nuo kalno. Dabar jau niekas neleistų taip daryti...
Žinoma, ilgainiui mieste apsipratome. Mudu su Jonu Kazlausku, naivūs kaimo vaikai, nesusigaudėme parašyti pareiškimo, kad skirtų bendrabutį, todėl atvykę į mokslus jau pirmąją naktį turėjome ieškoti prieglobsčio. Arklių gatvėje pas vieną rusų šeimą išsinuomojome mažytį kambarėlį be langų. Pagyvenome ten metus, tada susiradome pereinamą kambarį Savičiaus gatvėje – pas senus lenkus.
Pamenu, per Kalėdas šeimininkas nupirkdavo mažą buteliuką degtinės ir pavaišindavo mus, lietuvių studentus. Su šeimininku net buvome sutarę, kad padės mums pramokti lenkų kalbos – bent jau buitinės, nes šiaip kalbėdavomės su jais rusiškai. Tada visi – ir lenkai, ir mes – jau buvome rusiškai pramokę. Vilniaus universitete lenkų kalbos nedėstė, o rusų kalba sparčiai plito – medicinos, matematikos, fizikos fakultetuose netrukus atsirado rusų grupės.
- Kas labiausiai įstrigo į atmintį iš pokario studentiškų metų?
- Mokėmės Istorijos ir filologijos fakultete, kur vyravo lituanistų grupė – maždaug penkiasdešimt žmonių. Puikiai pamenu pokario universiteto atmosferą. Universitete dar buvo žmonių, dalyvavusių kare, jie dėvėjo karinę ar pusiau karinę uniformą.
Mūsų, pokario vaikų, patirtis yra skirtinga, bet visiems reikėjo daryti svarbius pasirinkimus. Tada silpnai suvokėme, bet, matyt, nujautėme, – jeigu boikotuosime gyvenimą, liks tuščia erdvė, kurią užpildys kitos tautos, kitokių papročių ir siekių žmonės. Todėl ir pasinėrėme į gyvenimą. Mes, dar studijuodami universitete, beveik visi – ypač berniukai – jau dirbome. Dabar tai ne naujiena...
Mums pirmiausia reikėjo duonos, nes dauguma buvome iš kaimo, o tuo metu prasidėjusi kolektyvizacija atėmė viską, net paskutinę duonos riekę. Na, o darbas, net redakcijoje korektoriumi ar literatūriniu bendradarbiu, reikalavo – kartais atvirai – laikytis tam tikrų taisyklių. Kitaip tariant, gyveni tuo metu, žinai, kokia ideologija diktuoja savo valią, tad, jei nori dirbti ir uždirbti, privalai laikytis tuose rėmuose.
Mūsų kursas, sakyčiau, buvo ypatingas – daug poetų, daug savižudžių. Gal lėmė karas, gal tas neseniai išgyventas baisus laikas, tačiau mes kažkaip natūraliai spietėmės draugėn, nepasakysi, kad į šeimą, bet gal į kažką panašaus, į kažkokį būrį. Viską darydavome drauge – net egzaminams ruošdavomės visu būriu.
Tarkime, važiuodavome į Žydiškes, nes ten buvo universiteto vila. Visi kartu. Dar į Verkius – ten plaukdavo garlaivis. Verkiuose yra toks aukštas skardis, nuo kurio būdavo gražu pasidairyti iš tolo į Vilniaus bokštus.
Galbūt mums tiesiog trūko šeimos, namų – juk beveik visi atvykome iš kaimo. Nors jau studentai, vis tiek jautėme namų ilgesį. Gal tas jausmas mus ir siejo, traukė vienus prie kitų.
Apskritai tai buvo ypatingas laikas. Mano studijų metais buvo labai įprasta dainuoti – įvairiuose choruose, ansambliuose, oktetuose ar tiesiog mieste. Aš pats esu visur dainavęs. Vakarais tiesiog gatvėje traukdavome dainas. Universiteto kieme per pertraukas ar kai nebūdavo paskaitos mes, berniukai, tuoj sutūpdavome į fontaną – vandens nebuvo, galėjai patogiai atsisėsti – ir dainuodavome.
Kai dabar apie tai pagalvoju, man pačiam kyla klausimas, kodėl mes taip daug dainavome? Manau, tuomet gal ir nesuvokėme, bet vis dėlto jautėme, kad čia pirmą kartą savo istorijoje, Vilniaus istorijoje, dainuoja lietuviai.
- Ar Jūs, pokario vaikai, atvažiavę studijuoti į miestą, kalbėdavotės apie dramatiškas patirtis kaime?
- Ne. Niekada nesu sutikęs žmogaus, kuris būtų atskleidęs, ką patyrė. Net su draugais apie praeitį nekalbėdavome. Žinoma, daug ką matydavome, pastebėdavome. Pavyzdžiui, universiteto chore, kur dainavau bosų grupėje, iš vienos ir iš kitos pusės dingdavo kartu dainavę vyrukai – matyt, kas nors įspėdavo dėl trėmimų. Jie tiesiog neateidavo į repeticijas, nelipdavo į sceną. Tačiau apie tai nesikalbėdavome. Apskritai mūsų netraukė tas gyvenimo gabalas. Ta skaudi patirtis, atrodo, tiesiog kažkur nugrimzdo.
Tik vėliau mūsų kartos kūryba, ypač proza, leido kiek geriau pažvelgti į tą laikotarpį iš įvairių perspektyvų. Tačiau apskritai manau, kad mes – mūsų menas ir literatūra – dar neįvykdėme savo misijos: atlikti išsamią ir įvairiapusišką to laikmečio, tos epochos analizę. Tai turės būti padaryta.