Tačiau pastaruoju metu A.Kubiliaus dėmesys pasaulio spaudai, atrodo, gerokai atbuko. Kitaip premjeras tikrai būtų pastebėjęs akivaizdžias paraleles tarp dviejų skandalų Lietuvoje ir Vokietijoje. Ir galbūt netgi padaręs išvadas.
Taip jau sutapo, kad, mūsų šalyje vis nesiliaujant vadinamajai D.Kreivio epopėjai, šią savaitę Vokietijoje panašus skandalas sulaukė logiškos pabaigos – atsistatydino šalies gynybos ministras K.Th.zu Guttenbergas.
Tiesa, D.Kreivio su Vokietijos ministru net palyginti nėra kaip. K.Th.zu Guttenbergas yra tikra žvaigždė, kuriai netolimoje ateityje prognozuotas paties Vokietijos kanclerio postas, o jo staigus iškilimas politikoje lygintas net su JAV prezidento B.Obamos šuoliu į viršūnę.
K.Th.zu Guttenbergas ne veltui laikytas tiek žiniasklaidos, tiek rinkėjų numylėtiniu. Tad nenuostabu, kad ministras galėjo tikėtis, jog jo asmenybės žavesys ir populiarumas padės jam išsaugoti postą net per skandalą.
Tačiau taip neatsitiko. Antradienį K.Th.zu Guttenbergas pranešė, kad traukiasi iš posto, nors kaltinimai jam niekaip nebuvo susiję su ministro darbu.
Tiesiog paaiškėjo, kad ministras, prieš kelerius metus rašydamas daktaro disertaciją, ištisas jo dalis nukopijavo nuo kitų darbų, neminėdamas šaltinių.
Vokietijoje šito pakako ne tik tam, kad populiarus ministras būtų tiesiog jėga išverstas iš posto. Ilgas politiko delsimas pasitraukti netgi privertė visą Vokietiją diskutuoti apie „visiškai žlugusią šalies politinę moralę”.
Negana to, šis žlugusios politinės moralės liūnas iki ausų į purvą įmurdė ir Vokietijos kanclerę A.Merkel. Mat ši, panašiai kaip A.Kubilius dėl D.Kreivio, beatodairiškai stojo į susikompromitavusio politiko pusę.
„Aš jį priėmiau dirbti ministru, o ne studijų asistentu”, – tokie ministrą ginantys A.Merkel žodžiai dabar Vokietijoje jau vadinami vinimi į pačios kanclerės moralinio autoriteto karstą.
„A.Merkel ne tik užtraukė sau gėdą prieš Vokietijos akademinį elitą. Ji nuveikė nei daug, nei mažai – išdavė patį konservatyvių vertybių pamatą. Ji prarado savo moralinį kompasą”, – tokiais ir panašiais komentarais šią savaitę Vokietijos ir net didžioji pasaulio žiniasklaida jau kalė prie kryžiaus ne atsistatydinusį ministrą, o pačią kanclerę.
Ar visa tai tik dėl netinkamai parašytos disertacijos?
„Tai niekuomet nebuvo istorija apie citatas ir išnašas disertacijoje. Tai – istorija apie sąžiningumą, pasitikėjimą ir asmeninį pavyzdį”, – skubėjo aiškinti Vokietijos komentatoriai.
Nors Vokietijoje, ko gero, ir taip viskas visiems aišku.
Kas kita – Lietuvoje. Nors prezidentė D.Grybauskaitė savo atstovo lūpomis aiškiai leido suprasti, kad D.Kreivys privalo atsistatydinti tiktai dėl to, kad „politiškai susikompromitavo”, A.Kubilius šią savaitę žengė gerokai toliau nei savo ministrą gynusi A.Merkel.
Lietuvos premjeras staiga griebėsi net keisto visuomenės interesų advokato vaidmens.
„Prezidentė turi teisę nesutikti su premjeru dėl kurio nors ministro, bet visuomenė turi teisę žinoti tokio nesutikimo argumentus ir ar tie argumentai yra pagrįsti”, – iš esmės jau atvirą iššūkį prezidentei metė A.Kubilius.
Premjeras visiškai teisus dėl visuomenės teisės žinoti. Tik su savo pareiškimu jis pavėlavo daugiau kaip metus. 2010-ųjų sausį A.Kubilius nė nemanė reikalauti, kad prezidentė viešai paaiškintų, kodėl tuometis užsienio reikalų ministras V.Ušackas staiga neteko šalies vadovės pasitikėjimo ir buvo priverstas atsistatydinti.
Tačiau būtent tąkart, skirtingai negu dabar, prezidentės reikalavimo dėl ministro atsistatydinimo tikrieji motyvai iki šiol liko tikra mįslė.
Todėl dabartinį A.Kubiliaus viešą reikalavimą D.Grybauskaitei galima vertinti vienareikšmiškai – premjeras nesupranta arba nenori suprasti to, ko nesuprato ir kanclerė A.Merkel.
D.Kreivio istorija – ne apie jo motinai parduotas akcijas, ne apie privačių interesų deklaracijas ir ne apie sėdėjimą ant dviejų – verslininko ir politiko – kėdžių, kaip teigė D.Grybauskaitė.
Taip pat tai nėra istorija apie premjerui šiurpą sukėlusį spaudimą D.Kreiviui dėl viešųjų pirkimų skaidrinimo. Jei Vyriausybė norės dirbti šia linkme, tą puikiausiai galės daryti ir bet kuris kitas ministras.
Visai kaip Vokietijoje – D.Kreivio istorija yra „apie sąžiningumą, pasitikėjimą ir asmeninį pavyzdį”.
Regis, tai suprato Seimo pirmininkė I.Degutienė, ne kartą pareiškusi, kad D.Kreivys turi trauktis. Ir panašių klausimų, kaip A.Kubiliui, jai paprasčiausiai nekilo. Atvirkščiai, dar skandalo pradžioje I.Degutienė teigė, kad D.Kreivys „turi būti skrupulingesnis derindamas viešuosius ir privačius interesus”.
Panašiai – ir Vokietijoje. Čia Bundestago pirmininkas, A.Merkel vadovaujamų krikščionių demokratų atstovas N.Lammertas netgi išdrįso drastiškai įvertinti skandalo poveikį visai šaliai: „Tai vinis į pasitikėjimo mūsų demokratija karstą.”
Tiesa, A.Merkel jo taip ir neišgirdo. Kol kas nieko girdėti nenori ir A.Kubilius.
Bet gal apsidairykit, premjere, aplinkui – gal atsivers akys?