Didžiausio palaikymo A.Zuokas sulaukė iš jaunosios politika
besidominčios kartos.
Kelių jaunų žmonių paklausiau, kaip jie vertina pagarsėjusią „abonento“
istoriją ir faktą, kad A.Zuokas buvo teistas. Atsakymas - tokie
kaltinimai esą „pasenusių“ partijų „pasenęs“ metodas.
Pašnekovų nuomone, tradicinės partijos nieko daugiau ir nesugeba - tik
moralizuoti ir gąsdinti vieni kitus kalėjimais. O plakatai, mojavimas
žinomomis pavardėmis ir praeities nuopelnais apskritai kelia alergiją.
Jaunimas laukiantis galimybės balsuoti internetu, naujų idėjų ir
diskusijų ne vien tik apie šilumos kainas ar pensijas.
Įvairiai galima vertinti nepatenkinto esamomis politinėmis tradicijomis
jaunimo balsus ir A.Zuoko sėkmę, bet tai, jog Lietuvos politinis
gyvenimas keičiasi tiek turiniu, tiek forma, jau nebekelia abejonių. Ir
ta kaita kelia nemažiau problemų, nei praėjęs laikotarpis.
Nors atkakliai bandoma aiškinti, kad savivaldybių rinkimai iš esmės
skiriasi nuo rinkimų į Seimą, praėjusieji atskleidė tendencijas, kurios
buvo matomos ir anksčiau, bet vis dar dangstomos iliuzijų širma.
Rinkimus laimėjo ne kurios nors partijos, bet pragmatizmas. Politologai
stebisi, kodėl tiek daug ir aršiai prieš rinkimus kalbant apie
korupciją, laimėjo tie, apie kuriuos kalbėta daugiausia.
Taip atsitiko todėl, kad pragmatizmas yra tapęs neoficialia Lietuvos
ideologija ir yra apėmęs visas gyvenimo sritis. Moralinės nuostatos čia
vaidina labai menką vaidmenį.
Iš pradžių, pragmatizmas buvo skelbiamas užsienio politikoje. Dabar jis
persikėlė ir į valstybės vidaus gyvenimą. Nauda, verslas ir pridėtinė
vertė tapo pagrindinėmis sąvokomis nuo aukščiausios valdžios iki
mokyklos suolo. Jau dvejus metus premjeras nenuilstamai tvirtina, kad
Vyriausybė - tai UAB. Politika - taip pat verslas.
Prieš 18 metų po Maskvos „odisėjų „ V.Uspaskichas prie politikos prieitų
tik per Sąjūdžio lavoną, dabar visiems linksma ir smagu, kai „didysis
kombinatorius“ rodo špygas Lietuvos teisėsaugai ir pačiam premjerui.
Tačiau žmonės renka jį į valdžią, nes V.Uspaskichas moka daryti pinigus
ir net pagalvos, kaip sumažinti šilumos kainas.
O ką jau kalbėti apie Pagėgius. Anksčiau buvo teigiama, kad žmonės dėl
blogo teisėsaugos darbo nežino tiesos, todėl po rinkimų jaučiasi
apgauti. Dabar žmonės viską žino.
Vadinasi, korupcija nėra kliūtis būti didžiojoje politikoje. Labai daug
rinkėjų korupcijos nesmerkia, ir tai yra blogoji šių rinkimų naujiena.
Gera naujiena - politinės sistemos nuoseklus paprastėjimas. Paskutinis
skambutis nuskambėjo partijoms, metų metais nepraeinančioms rinkimų
barjero. Pusantrų metų prieš rinkimus į Seimą joms lieka tik dvi
galimybės - prisijungti prie didesnių partijų arba paskutinį kartą
susimesti į krūvą ir sudaryti vieną sąrašą.
Pasirinkus gerą modernų rinkimų kampanijos modelį, šansų patekti į vis
sparčiau naujais politinias bėgiais riedantį traukinį dar yra.
Penkios tradicinės partijos džiaugiasi išsaugojusios beveik tą patį
rinkėjų skaičių, tačiau tai gali būti apgaulinga ramybė. Trapiausia yra
liberalų situacija.
Ji yra lydima neįprastos aplinkybės: liberalizmas Lietuvoje šiandien
kritikuojamas aršiau nei prieš dvidešimt metų socializmas. Nors
liberalios reformos, kurių siekė ne tik liberalai, bet ir konservatoriai
su socialdemokratais, atvėrė kelią į ES, visuomenėje vis intensyviau
platinama nuomonė apie pražūtingą liberalizmo vaidmenį.
Kita vertus, patys liberalai pažiūrų nenuoseklumu, principų išdavyste ir
atvira konjunktūra prisidėjo prie savo įvaizdžio menkinimo. Ir vis
dėlto liberalios idėjos Lietuvos tarp jaunimo tebėra populiariausios.
A.Zuokas, pats būdamas liberalas, tai išradingai pateikė rinkimų
propagandoje net nepanaudodamas jau prieštaringu tampančio pavadinimo.
Jeigu mūsų valstybėje lemta susikurti dvipartinei sistemai, tai toks
naujos dešinės kūrimas, kuris buvo A.Zuoko pademonstruotas Vilniuje,
taptų perspektyviausiu. Drįsčiau prognozuoti, jog būtent tokiu keliu ir
bus žengiama artėjančiuose Seimo rinkimuose.
Tik ar iki to laiko moralinės nuostatos bus visai ištrintos iš rinkėjų
sąmonės, ar vėl atgims, lieka svarbiausiu politinio gyvenimo klausimu.
Netikėta naujiena - Valdemaro Tomaševskio aljanso su rusais sėkmė. Tai
reiškinys, kurį politikai ir politologai bijo net komentuoti.
Vienintelis V.Landsbergis savo ištobulinta užuominų maniera užsiminė,
kad Vilnius yra ne tik ekonominis, bet ir politinis , bei kultūrinis
centras, ir išskirtinė vieta tarp visų Lietuvos miestų.
Rinkiminės kampanijos metu tokio požiūrio beveik nesigirdėjo, o
valdantieji konservatoriai, iš pradžių paskelbę apie Vilniaus įstatymo
idėją, greit ją pakeitė diskusijomis apie supuvusius
vamzdžius, „Rubikoną“ ir kasos aparatus.
Iš tikrųjų, Valdemaro Tomaševskio blokas, pasinaudodamas pačių
valdančiųjų Seime padarytomis klaidomis, pademonstravo, kaip reikia
organizuotis tautinės vienybės pavyzdžiu.
Tai buvo pavyzdinė klasikinė rinkiminė kova. Jokių pažeidimų, ekscesų,
kvailų nacionalistinių pareiškimų, demonstruojamos paniekos kitaip
mąstantiems. Tylus organizuotas darbas, drausmė ir geras rezultatas.
Organizatorių vaidmuo taip pat buvo pabrėžtinai kuklus. Tokiu keliu
žengiant, neabejotina sėkmė lydėtų ir Seimo rinkimuose. Todėl tenka
sutikti su V.Landsbergio mintimi, jog A.Zuokui tenka kur kas didesnis
uždavinys, nei dangoraižių ar muziejų statyba.