„Šventojo Sosto Spaudos salės direktorius patvirtino spėliojimus, jog yra rengiamas naujas popiežiaus dokumentas Motu proprio Bažnyčios gyvenimą liečiančiais klausimais. (...)
Oficialiai nepranešama kada naujasis dokumentas bus paskelbtas. Pasak kai kurių apžvalgininkų, jis galėtų būti išleistas dar iki vasario mėnesio pabaigos. Taip pat spėliojama, kad naujasis dokumentas Motu proprio bus skirtas popiežiaus gairėms vadinamajai liturgijos „reformos reformai“, kuria būtų siekiama sugražinti rimtį į celebracijas, išvengti netinkamų improvizacijų bei užkirsti kelią piktnaudžiavimams.
Popiežiaus Benedikto XVI nekartą yra kalbėjęs apie svarbą sugražinti Bažnyčios dėmesį liturgijai. Būtent „santykis su liturgija nulemia tikėjimo ir Bažnyčios likimą. Liturgijos subjektas yra Dievas, ne mes. Liturgija nėra žmogaus veiksmas, o Dievo veiksmas“, - pažymėjo popiežius Benediktas XVI neseniai išleisto rinktinių raštų tomo apie Liturgiją įvade.“ (Vatikano radijas)
Neverta spėlioti, kada šį dokumentą Šventasis Tėvas pasirašys. Šis dokumentas yra rengiamas nuosekliai, solidžiai ir kruopščiai ypatingoje Popiežiaus priežiūroje. Kaip ir Motu proprio apie tradicinę Bažnyčios liturgiją „Summorum Pontificum“, naujasis įstatas irgi turi tapti priemone revoliucinei „švietėjiškai“ dvasia iš Kristaus kūno išmėžti.
Apie būtinumą reformuoti po 1970 metų vykdytą liturgijos reformą ir jos nuveiktus „darbus“ anuometinis Tikėjimo doktrinos kongregacijos vadovas kardinolas J.Ratzingeris pasisakė nuolat. Tapęs Popiežiumi Benediktu XVI, jis pasmerkė savo programinėje kalboje neteisingą II Vatikano susirinkimo interpretaciją ir paskatino sugrįžti prie Bažnyčios Tradicijos, kurios šviesoje privalu dar kartą perskaityti II Vatikano susirinkimo dokumentus ir juos deramai įgyvendinti .
Tūkstantmetės Bažnyčios Tradicijos šviesoje tai, kas pastaruosius keliasdešimt metų buvo vadinama „dvasiniu pavasariu“ tėra grynas nesusipratimas ir betvarkė – tiek sakramentų liturgijoje, tiek ir tikėjimo praktikoje bei moralėje.
Sukrečiančios pedofilijos apraiškos kunigijos tarpe yra būtent šios betvarkės pasekmė. Neabejotina, kad toks apgailėtinas palaidumas yra aukštų sakramentinės kunigystės išugdymo standartų išsižadėjimo liturgijos reformoje pasekmė.
Jeigu kunigas bando būti įdomus šiuolaikiniam žmogui „šiuolaikiškai“ maivydamasis, tai kokia yra jo sakramentinės kunigystės kilnumo ir, iš tiesų, dieviškumo vertė?! Ar ši vertė tampa jo žmogiškosios pilnatvės ir pastoracinio darbo Šventojoje Dvasioje vaisingumo pamatu? Jeigu ne, akivaizdu, kad „reformuotas“ modernus kunigas bus linkęs į veidmainystę ir nemoralumą; nes savivertės ir žmogiškojo pasitenkinimo jis ieškos ne Eucharistijos sakramento patirtyje, bet pasaulietiškuose malonumuose.
Grįžkime prie cituoto Vatikano spaudos pranešimo. Ar jums kiek neįprastai nenuskambėjo žodžiai: „būtų siekiama sugražinti rimtį į celebracijas“? Kodėl žodis „celebracija“ nebuvo išverstas lietuviškai tikintiesiems labiau įprastu žodžiu „šventimas“. Juk labai dažnai girdime: „švenčiame šventąsias Mišias“. Ar jūs girdėjote: „celebruojame šventas Mišias“?
Pabandykime visgi Šventojo Sosto pranešimą perskaityti lietuviškai tikinčiai ausiai labiau įprastu „šventimu“. Taigi gauname: „būtų siekiama sugražinti rimtį į šventimus“ ... Nelabai dera, ar ne? Šventimas juk mūsuose yra sietinas su linksmybe, šypsenomis, šurmuliu, gausa, šokiais, girtumu ir t.t. Rimtis – labiau su laidotuvėmis.
Ir iš tiesų, tikrai ne retoje parapijoje tradiciškai nuobodūs tikintieji jaunatviško kunigo yra kurstomi „atsinaujinti“. Žiū, tuoj susiburia mergelių chorelis ir aistringai traukia „šventiškas“ daineles dažnai erotiškais tekstais „apie Jėzų“, kurio jos taip laukia ir taip trokšta.
Jaunatviškas kunigėlis mato, kad ne tik mergelėms, bet ir berneliams tokiuose šventimuose yra gera. Juk visi švenčia ir išgyvena, matyt, kažkokį ypatingą prisikėlimo jausmą. Visiems yra gerai. Ir gerai. Švenčiame toliau.
Ir štai ateina Didysis Inkvizitorius ir liepia surimtėti, išsipagirioti: „Liturgijos subjektas yra Dievas, ne mes. Liturgija nėra žmogaus veiksmas, o Dievo veiksmas“!!!
Ką čia Inkvizitorius sapalioja?! Dievui linksma, kai MUMS linksma, argi ne taip? Juk jeigu linksma, vadinasi prisikeliame. Juk tik linksmai švenčianti bažnyčia tegali būti patraukli šiuolaikiškai šventiškai ir nuolat vartojantiems žmonėms.
Ir kodėl šitas Inkvizitorius mus veda atgal į Rimtį ... į Viduramžius. Nejaugi jis nori uždusinti jaunatviškai dvasingą ir nuolatinį šventimą?!
Jaučiu grėsmę ... nejaugi ... balius baigtas?