Vienas M.Ulevičienės pomėgių – automobiliai. 60-metė moteris jų jau pakeitė trylika.
Kasdien vairavimo subtilybių vilniečius mokanti moteris teigė, kad požiūris į prie vairo sėdinčius pradedančiuosius po truputį keičiasi.
25 metus sostinėje gyvenanti vairavimo instruktorė pastebėjo, kad dabar vilniečiai kitaip vertina ir Moters dieną, kuri bus minima antradienį, per Užgavėnes.
Tą dieną bus sveikinamos ir visos vairavimo mokykloje „Femina mobile” dirbančios moterys bei besimokančios vairuoti vilnietės.
Bet M.Ulevičienė džiaugėsi, kad darbovietėje dėmesys moterims rodomas ir kitomis progomis.
– Kaip jūs vertinate Kovo 8-ąją? – pasiteiravo M.Ulevičienės „Sostinė”.
– Jeigu mane vyras pasveikintų tiktai per Moters ar Valentino dieną, manyčiau, jog jis mane pasveikino vien todėl, kad jam buvo nepatogu prieš kitus žmones.
Kaip jis grįš namo be gėlių, kai visos kitos moterys gauna.
Vyriškis, norėdamas padaryti žmonai malonumą ar staigmeną, ją turėtų džiuginti ne tik per šventes, bet ir be progos paruošti vakarienę ar nupirkti gėlių.
Tai būtų priminimas, kad aš šalia, kad tave myliu, gerbiu ir mes turime būti kartu.
Vyras dažnai privalo prisiminti, kad turi moterį, ir paržygiuoti namo dešinėje rankoje laikydamas gėles, o kairėje galėtų būti ir šampanas.
Jeigu vyras su gėlėmis pareis tik Kovo 8-ąją, tai jis darys ne dėl žmonos, o dėl aplinkinių, tik norėdamas parodyti, kad, kaip ir kiti, turi žmoną.
Bandos jausmui nereikia pasiduoti.
– Kaip per tą laiką, kai gyvenate sostinėje, pasikeitė miestiečių požiūris į šią šventę?
– Anksčiau Kovo 8-ąją labiau išpūsdavo – dirbanti moteris turi būti pagerbta. Visi vos ne per prievartą vaikščiodavo su tulpėmis. Ta proga darbe buvo populiarūs ir išgėrimai.
Dabar kitaip. Net mieste Kovo 8-ąją nematyti didelio ūžavimo ar šurmulio.
Pas mus darbe yra moterų, šią dieną jos gauna gėlių, būna tortas, kava. Bet taip pat minime ir kitas šventes, pavyzdžiui, Naujuosius metus, įmonės įkūrimo metines. Moters diena yra tik visų kitų švenčių tęstinumas.
– Vairavimo instruktore dirbate jau ne vieną dešimtmetį. Kaip ne darbo metu jums pačiai sekasi vairuoti?
– Eismo įvykių dėl savo kaltės neturėjau, o neseniai išvengti avarijos padėjau vienam taksi vairuotojui.
Važiavau dešine juosta, o jis išsuko iš šalutinio kelio, tačiau dėl pakelėse suverstų sniego kalnų mums abiem neužteko vietos.
Aš spėjau nusukti į šalį ir avarijos išvengiau. Paskui sustojau šalikelėje, nes reikėjo atgauti dvasinę pusiausvyrą.
Taksi vairuotojas irgi sustojo, dėkojo, kad išgelbėjau jį nuo avarijos, pasiėmė mano vizitinę kortelę ir žadėjo atvežti brendžio.
Tačiau jį veža jau 2 savaites.
– Dėl kokių priežasčių vilnietės pradeda mokytis vairuoti?
– Dabar yra tradicija – kai tik sukanka 18 metų, visi eina mokytis vairuoti.
Tačiau yra moterų, kurios mokytis vairuoti pradeda dėl šeimą užgriuvusių problemų.
Pavyzdžiui, mirė vyras ir liko automobilis, arba šeima išsiskyrė ir norėdama įrodyti, kad susitvarkyti gali viena, moteris eina į vairuotojų kursus.
Kai šeima netenka vyro, moteris dažnai investuoja į vaikus. Jie išmoksta vairuoti, motina tikisi, kad vaikai ją vežios. Tačiau po kurio laiko mokytis ateina ir motina, nes paaiškėja, kad vaikai važiuoja ten, kur jiems reikia.
Vyriausia mano klientė – 65 metų. Ji pasakojo, kaip jai sekėsi per vairavimo egzaminą. Kai egzaminuotojai pamatė jos dokumentą, susidarė įspūdis, kad visi stumdėsi, kam ją egzaminuoti.
Tačiau ji – šiuolaikinė moteris – pasitempusi, su džinsais, kuodas pašiauštas, egzaminą išlaikė iš pirmo karto.
– Ką mokyti vairuoti lengviau – vyrus ar moteris?
– Vyrai yra išmokę važiuoti bet kaip, jiems svarbu tik išsilaikyti kelyje, jie nemoka taisyklingai naudotis valdymo prietaisais, važiuoti pagal taisykles.
Ateina ir tokių vaikinų, kuriems reikia tik kelių papildomų pamokų prieš egzaminą. Jie žino, kad galiu ištaisyti kitų padarytas mokymo klaidas.
Tačiau man tas pat, ką mokyti vairuoti – vyrą ar moterį. Daug ką lemia mokinio charakteris.
Jeigu žmogus humanitaras, jis gali nepastebėti, kad be reikalo įjungtas tiksi posūkio signalas.
Kai mokiau kalbininkes, pastebėjau, kad jos garsiai, gražia literatūrine kalba kartodamos, kaip reikia atlikti posūkį, ima jį ir pravažiuoja.
Labai dažnai tenka mokyti tos pačios profesijos atstovus – klientai ateina bangomis. Jeigu atėjo viena lituanistė, didelė tikimybė, kad vairavimo kursus ji rekomenduos kolegoms. Taip pat elgiasi ir kitų specialybių atstovai.
– Kaip keičiasi didesnį vairavimo stažą turinčių žmonių požiūris į mokinius?
– Anksčiau, jei gatvėje užgesdavo mokinio automobilis, kiti vairuotojai iš karto imdavo signalizuoti. Dabar – nuostabu: net iš šalutinio kelio sukančius mokinius vairuotojai įleidžia į eismo juostas, nors žino, kad įsileis problemą.
Jeigu užgęsta mokinio automobilis, vairuotojai kantriai laukia, matyt, žino, kad jeigu ims spirgėti ir signalizuoti, jis užges dar kartą. Į mokinius žiūrima kur kas atlaidžiau. O pamatę, kad važiuoja dvi moterys, pamojuoja, nusišypso.
– Manoma, kad labiausiai mieste taisyklių nepaiso taksi ir mikroautobusų vairuotojai. Ką apie juos manote jūs?
– Taksi ir mikroautobusų vairuotojai mane laiko kolege. Kartais vasarą, kai automobilių langai atidaryti, jie iškiša galvą, sako, kad patys neturėtų kantrybės mokyti vairuoti kitus, klausia, kaip aš galiu dirbti tokį darbą.
Juk mokiniui esi ir instruktorius, ir mama, ir auklė, ir psichologas. Man tai pavyksta suderinti.
– Kokios eismo problemos sostinėje, jūsų manymu, didžiausios?
– Sostinės gatves pažįstu puikiai. Kiekvieną pamoką suplanuoju taip, kad žmogus susidurtų su visomis įmanomomis situacijomis.
Eismas mieste gerėja, žaliosios bangos veikia, kur leidžia kelio plotis, įrengiamos papildomos juostos. Didžiausia problema yra degalų kainos ir, žinoma, gatvių būklė. Mieste tiek daug duobių ir jos tokios didelės!