Polietileno plėvelių gniužulais užkamšyti langai, lentgaliais užremtos durys, viename gale įlūžęs stogas, arkliniai vežimai mėšlui vežti – visa tai fermoje, kurios viduje glaudžiasi beveik pusė šimto melžiamų karvių ir nemažas būrys prieauglio.
Vaizdai viduje gniaužia kvapą: karvės guli mėšle, palei jų užpakalius tyvuliuoja srutų balos, vos už pusmetrio – gausybė nežinia kokios paskirties kibirų, čia pat ant kolonos pakabintas melžimo aparatas... Rūpestingas ūkininkas gausiai bandai įrengtų mėšlo šalinimo transporterį, modernizuotų melžimą. Čia mėšlą kuopia, šiaudais kreikia (jeigu kreikia), pašarus dalija rankomis, elementariu melžimo aparatu melžia, o mėšlą į netoliese slūgsančią rietuvę arkliniu vežimu išgabena ir kitus darbus atlieka viena pati bandos savininkė.
Kažkas dar ir perka šioje fermoje melžiamą pieną...
Ūkininkę apgavo?
Į karvių fermą Klaipėdos r. Rudgalvių kaime atvykti paakino kitas signalas. Rajone pasklido žinia, kad mūsų minimos karvių bandos savininkę Daivą Mikužytę, prisiglaudusią išsinuomotoje fermoje, apgavo. Prieš dvejus metus ji susitarė su įmone „Wolf System“ iš Šiaulių, kad pastatytų fermą, moteris pervedė 150 tūkst. Lt, tačiau fermos statyba nepajudėjo. Dabar su šiais „statytojais“ D. Mikužytė bylinėjasi teisme. Madingas įvykių scenarijus.
Tuo istorija nesibaigė. Pernai ūkininkė dėl to paties tvarto statybos vėl tarėsi ne su bet kuo, o su tuo pačiu „Wolf System“ įmonėje dirbusiu, tik dabar jau savo bendrovę įkūrusiu Virginijumi Vaidaugu. D.Mikužytę aplankęs naujos bendrovės „VK projektas“ komercijos direktorius V.Vaidaugas paaiškino, kad jo ir anos įmonės keliai dėl tam tikrų priežasčių išsiskyrė, tačiau jo įkurta nauja bendrovė galinti atlikti tą patį darbą. Už ketvirtį milijono litų pažadėjo statinį, kaip sakoma, „pakišti po stogu“, o už darbus fermos viduje reikės primokėti papildomai.
Sunku ir patikėti, kad užkamšytoje paramstytoje fermoje galėtų būti uždirbami tokie pinigai, tačiau jų, pasirodo, būta, ir D.Mikužytė vėl perveda pinigus, šį kartą 250 tūkst. Lt, jau į kitos bendrovės sąskaitą. Rudeniui baigiantis statybvietėje pasirodę statybininkai šį tą betonavo, mūrijo, per žmogaus ūgį iškilo ir fermos siena, tačiau dėl neaiškių priežasčių statinys nuvirto. Gal šaltis, gal vėjas, o gal koks piktavalis „pagelbėjo“...
Sužinojęs apie neįtikėtiną istoriją, „Ūkininko patarėjo“ korespondentas susisiekė su ūkininke ir susitarė susitikti. Tačiau jau važiuojant D. Mikužytė susitikimą atšaukė, motyvuodama, kad turinti išvykti ir susitikti negalės. Nepaisant susiklosčiusių aplinkybių, karvių fermą Rudgalviuose vis dėlto aplankėme, keisčiausia, kad prie jos sutikome ir pačią bandos savininkę D. Mikužytę, tačiau į kalbas su žurnalistu ji nesileido. Galbūt išsigando, kad žurnalistas pamatys akiai nelabai malonius vaizdus?
Realus vaizdas ir specialistų vertinimai
D.Mikužytė kartu su dar viena moterimi prie fermos atskubėjo nuo kaimyninio pastato pusės, tačiau kalbinamos net nesustojo, o šmurkštelėjo pro polietileno plėvelėmis apkamšytas fermos duris. Šiaip taip peržengęs pusmetrio aukščio plėvelių „slenkstį“ ir šio rašinio autorius pateko į neregėtą nematytą karalystę.
Vaizdus iš dalies gali perteikti nuotraukos, tačiau tik iš dalies, mat fotografijos techninės galimybės ribotos. Neįmanoma, pavyzdžiui, ryškiai išskirti praėjimo tako, karvių stovėjimo vietų ir pačių karvių spalvų, jeigu visi tie objektai padengti mėšlu. Bent jau apsilankymo momentu per visą fermos ilgį nebuvo matyti sauso šiaudgalio po karvių kojomis, tik mėšlo krūvos, vienos karvės tose krūvose gulėjo, kitos stovėjo. Čia pat tyvuliavo ir niekur negalinčios nutekėti srutos, o šalia srutų balų stovėjo kibirai ir bidonai, kurių paskirtis nebuvo aiški.
Sunku įsivaizduoti, kaip tokiame mėšlyne ūkio savininkė sugeba pastatyti bakelį ir kokio švarumo pienas į jį bėga, kažin, ar tokiomis sąlygomis prieš melžiant įmanoma ir karvių tešmenis nuplauti. Pačios piendavės buvo mėšlinos nuo uodegos galo iki nugaros, matyt, apie jų valymą čia net negalvojama.
Vėliau iš kalbintų pašnekovų sužinojau, jog vienintelė „technika“ šiame 40 melžiamų karvių ir tokio pat dydžio prieauglio bandoje yra vežimas su arkliu. Viena pati D. Mikužytė įstengia bandą pamelžti, pašerti, pagirdyti, rankomis į vežimą sukrauti ir į palaukę išvežti mėšlą. Ar tai fiziškai įmanoma? Jeigu įmanoma, ar visa tai galima atlikti kokybiškai?
Klaipėdos apskrities VMVT Gyvūnų sveikatingumo ir gerovės skyriaus vedėjo R. Lukausko pasiteiravome, ar jų tarnyba minėtoje fermoje nėra nustačiusi netvarkos ar netinkamų gyvūnų laikymo sąlygų.
„Ne ne, ji labai rūpestinga ūkininkė, prižiūri savo gyvulius ir dėl gyvūnų gerovės ar sveikatos priežiūros mes jai neturime jokių priekaištų. Gal sąlygos nėra idealios, tvartai seni ir visa kita, bet žmogus savo meile atperka. Ji vykdo veterinarinius reikalavimus dėl gyvulių sveikatos ir tyrimų, turi savo privatų daktarą. Dabar tikrinimus atliekame pagal planą ir pastaruoju metu negavome signalų, kad kažkas blogo būtų atsitikę“, – „Ūkininko patarėją“ patikino apskrities VMVT atsakingas darbuotojas.
Pačios karvės, žinoma, signalo pasiųsti negali. Mes juk ir nežinome, ar karvei labiau patinka gulėti mėšlo krūvoje, ar ant šiaudų, tik mažai tikėtina, kad tokiomis sąlygomis įmanoma melžti švarų pieną.
Tos pačios tarnybos Veterinarijos sanitarijos skyriaus vedėjas Virgilijus Valantinas, paklaustas apie pieno gamybos sąlygas ir pieno kokybę šioje fermoje, pateikė informacijos, kad D.Mikužytės fermoje problemų yra buvę, rasta inhibitorinėmis medžiagomis užteršto pieno, sąlygos čia esančios blogos.
Patarimų neieškojo
Sugrįžkime prie klausimo, kuris mus į Rudgalvių kaimą ir atvedė – nepastatyta ferma. Kadangi pati ūkininkė kalbėtis atsisakė, kreipėmės į Klaipėdos r. savivaldybės administracijos Žemės ūkio skyriaus vedėją Vincą Letuką. Paklaustas, kodėl taip galėjo atsitikti, vedėjas tarp kitų priežasčių įvardijo ir asmenines ūkininkės savybes.
„Pirmiausia, išimtinis žmogus yra pati ūkininkė. Per savo darbo laiką, o aš čia dirbu daug metų, bendrauti su ja teko gal tik kokius du kartus. Ji niekur neina, nevažiuoja, jos gyvenimo būdas uždaras. Tad noriu pasakyti – ji nieko nežino. Nei apie Lietuvoje vykstančius žemės ūkio, nei apie statybų reikalus, kaip reikėtų kalbėtis su rangovais, kaip įforminamos sutartys, kada atsiskaityti už darbus, kokios garantijos. Manau, viso to ji nežinojo.
Kai vėliau jos buvo teirautasi, kodėl nesikreipė į Žemės ūkio skyrių, tikrai būtų sulaukusi patarimų, ji pasakė, kad važinėti į Gargždus jai atsieina gana brangiai, o vieną kartą važiuoti gal ir neužteks! Manau, čia beveik viskas aišku. Iš kitos pusės, nors aš ir ne teisininkas, susidaro įspūdis, kad sukčiavimo požymių toje istorijoje esama, nors statybininkai lyg ir žada fermą jai pastatyti. Bijau ką patarti. Kai žmogus visiškai nebendrauja, nesidomi, baugu jam ką sakyti, nes gali būti apkaltintas blogai pataręs. Daiva, man atrodo, tame pačiame tvarte su gyvuliais ir gyvena. Į moterį pažiūrėjus gaila, bet nelabai kuo galima padėti“, – sakė Žemės ūkio skyriaus vedėjas V.Letukas.
Panašus ir Endriejavo seniūnijos žemės ūkio specialistės Ilmos Grikšienės vertinimas.
„Prieš statydama fermą ji niekur nėjo ir patarimo neklausė. Pas mus ji užsuka tik pasėlių deklaruoti. Viena pati viską daro, kaip išmano. O kaip matyti, to išmanymo nėra daug. Pradėjo nuo karvių ir visą gyvenimą su jomis vargsta. Dirba kruvinai, seniau melždavo rankomis, į arklinį vežimą bidonus kilnodavo. Vargo bitė. Prieš keletą metų jai siūlė už 25 tūkst. Lt pirkti nebenaudojamą fermą, tačiau ji sakė pati pasistatysianti. Tokius pinigus vieną sykį, antrą sykį sukišo“, – apmaudo neslėpė seniūnijos darbuotoja.
D.Mikužytės darbo metodus iliustruoja ir Rudgalviuose gyvenančio Petro Kalco, kurio fermą ūkininkė kažkada nuomojosi, žodžiai.
„Viską rankomis daro. Aišku, kad baisu ten, tvarkos nesilaiko. Ir kai šešerius metus mano ferma naudojosi, mėšlus per langą mėtė. Palei sieną susidarydavo jų krūvos, o vanduo nuo stogo per mėšlą bėgdavo į fermos vidų. Ji piktinosi, kad nespėja iš tvarto vandens semti. Fermoje stovėjo mėšlo transporteris, tik variklis buvo sugedęs. Mums patiems nereikėjo, o ji taisyti nenorėjo. Karvės nevalomos, taip ir melžia, todėl pieno nenori iš jos imti, vienai firmai siūlo, kitai. Reikalai pasitaiso tik vasarą, kai karves išgena į ganyklą“, – pasakojo P.Kalcas.
Rašinio autorius bandė sužinoti, kas dabar perka D.Mikužytės karvių pieną, tačiau bent kiek žinomi aplinkiniai kooperatyvai su ja nebendradarbiauja. Tad tikra mįslė, į kokią perdirbimo įmonę galų gale nukeliauja šioje fermoje pagaminta produkcija.
Statybų peripetijos
Mūsų pasakojimas nebūtų išbaigtas, jei vis dėlto neįvertintume tos situacijos, dėl kurios čia ir atvykome – fermos statybos detektyvo. Vaikštinėjant aplink nuomojamą fermą, kurioje dabar glaudžiasi arti šimto D. Mikužytės galvijų, žvilgsnis kliuvo už plėvelėmis užkamšytų ar uždangstytų fermos langų, lentgaliais užremtų durų, bet kaip suverstų šieno ritinių, mėšlinų arklinių vežimų, už pusšimčio metrų verčiamo mėšlo rietuvės...
Netoli nuo nuomojamos fermos pernai rudenį buvo pradėjęs kilti ir naujas statinys, 70 vietų karvių fermos sienos. Užėjus žiemos negandoms statybininkai išvyko, o didžioji dalis sienos dėl nenustatytų priežasčių nuvirto. Vieni mano, kad tai siautėjusios audros padarinys, kiti kaltina šaltį, galėjusį iškiloti pamatus ir mūrą nugriauti, treti neatmeta piktavališkos rankos prisilietimo.
UAB „VK projektas“ komercijos direktorius V.Vaidaugas, „Ūkininko patarėjo“ paprašytas papasakoti, nuo ko ši istorija prasidėjo ir ko galima laukti, patikino, kad jo bendrovė nuo atsakomybės už fermos statybą nenusišalina.
„Kai dirbau vadybininku „Wolf System“ įmonėje, mano darbas buvo ieškoti klientų. Pagal katalogus, kuriuose yra ir ūkininkų sąrašai su jų veiklos aprašymais, skambindamas ūkininkams paskambinau ir D.Mikužytei. Iš pradžių nieko statyti ji nenorėjo, tačiau po kurio laiko ji pati mane susirado ir prašneko apie fermos statybą. Su „Wolf System“ buvo pasirašyta sutartis, prasidėjo tam tikri darbai. Bet įmonę užgriuvo sunkūs laikai, vėlavo atlyginimai, atsiskaitymai. Išėjau iš tos įmonės, o D.Mikužytei patariau sustabdyti mokėjimus. Dabar tarp jų vyksta teismai. Aš su dar vienu žmogumi įkūriau naują įmonę, dirbame statybų žemės ūkyje srityje.
D.Mikužytė, mane jau pažinodama, klausė, ką jai dabar daryti: darbai sustabdyti, o fermos jai būtinai reikia. Pasakėme, kad už pinigų sumą, kurią ji galėtų sumokėti, mes atliktume žemės darbus, išlietume pamatus, sumūrytume sienas, uždengtume stogą ir dar šį tą padarytume. Pasirašėme sutartį. Pirmą kartą ūkininkė mums pervedė 49 tūkst. Lt. Tačiau, sakė, ji neturinti laiko važinėti į banką Gargžduose ir pati pasiūlė sumokėti visus 250 tūkst. Lt. Gavę pinigus mes jų nelaikėme – nupirkome reikalingas medžiagas, nes jos brangsta, pradėjome kai kuriuos darbus“, – istorijos pradžią nupasakojo V.Vaidaugas.
Tačiau darbai, V.Vaidaugo tikinimu, ėmė strigti ne dėl statybininkų kaltės.
„Mes esame statybų bendrovė, o visais popieriais rūpinasi architektas, su kuriuo D.Mikužytė yra susitarusi atskirai. Architektas turėjo sutvarkyti žemėtvarkos projektą, statybos leidimą, statinio projektą ir mums visa tai pateikti. Kiek žinau, užstrigo žemėtvarkos projektas, tačiau ūkininkė verkė, kad jai labai reikia fermos. Turėdami pinigus ryžomės darbus pradėti. Tai buvo mūsų klaida, kad pradėjome dirbti, nereikėjo to daryti. Manėme, atsiras dokumentai, viskas susitvarkys. Tačiau jie neatsirado, ir šiandien jų nėra. Užėjusi audra nuvertė pradėtą statyti sieną. Bet nežiūrint į nieką mes jai pastatysime, tarėmės su ja ir ji to nori“, – pasakojo statybų bendrovės komercijos direktorius.
Gali būti, kad žemėtvarkos projektas stringa dėl ūkininkės ir aplinkinių gyventojų santykių. Kaip „Ūkininko patarėjui“ paaiškino savivaldybės administracijoje, žemėtvarkos projektas su ant jo pasirašiusių kaimynų parašais buvo parengtas, tačiau Architektūros ir urbanistikos skyrius prirašė daug pastabų. Ištaisys – tada pritars. Statantis fermą atsiranda santykis su kaimynais, reikia numatyti servitutus. Kad nebūtų abejonių, nepakanka kaimynui pasirašyti tik ant žemėtvarkos projekto, daug patikimiau, kai sutikimas įvardijamas atskiru raštu. Tai ir esanti viena kliūčių.
Kol neaišku, ar D.Mikužytei pavyks susitarti su kaimynais, ir statybininkai nežino, kada jų darbai bus tęsiami.
„Manau, dokumentai bus, nes ne ji pati juos tvarko. Vis dėlto mūsų ir užsakovės santykiai sudėtingi. Kad galėtume su statybinėmis medžiagomis privažiuoti, reikėjo nuvalyti prie fermos užpustytą kelią. Aš visus aplinkinius ūkininkus pažįstu, skambinau prašydamas pagelbėti, bet sužinoję, kad reikia pas D.Mikužytę, nė vienas nevažiavo. O kai Daivos prašiau pas jos seserį nuvažiuoti pagalbos, man pasakė: tau reikia – tu ir važiuok. Tris kartus turėjau savo tėvų traktorių iš už 50 kilometrų čia varyti. Visi ūkininkai aplinkui apsirūpinę šienavimo technika, o ji neturi nieko, net traktoriaus, šienui ruošti samdo kažką vos ne iš kito Lietuvos krašto, nors už kilometro dviejų yra nemažai vietinių ūkininkų. Čia kažkas yra“, – stebėjosi V.Vaidaugas.
Patarimais situacijos neišgelbėsi
Šiaip ar taip žiūrėsime, Rudgalvių kaimo ūkininkė įklimpo į rimtą bėdą. Su viena firma bylinėjasi dėl 150 tūkst. Lt, kitai sumokėjo ketvirtį milijono, o fermos dar nematyti. Galbūt jai kažkaip reikia padėti?
Rajono Žemės ūkio skyriaus vedėjo V.Letuko manymu, čia gali pagelbėti nebent teisėsaugos institucijos, kurios turėtų išsiaiškinti, ar D. Mikužytė apgauta, ar kalta pati.
Yra manančiųjų, jog rudgalviškei reikėtų tam tikros psichologinės pagalbos.
„Praverstų psichologinė parama. Nuo tokio krūvio žmogui gali kilti bendravimo problemų. Reikia pasižiūrėti, kokie santykiai su kaimynais, kitomis firmomis, pieno supirkėjais, veterinarijos tarny-
ba“, – svarstė Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Klaipėdos r. konsultavimo biuro ekonomikos konsultantė ir vadovė Salomėja Judickienė.
„Baisu. Ferma apgriuvusi, mėšlina, pati atsigulti neturi kur, pagalbinėse patalpose ir miega. Akmens amžius ten. Klausiu, nejaugi tavęs niekas nepaprotino, kaip su pinigais elgtis. Yra Ūkininkų sąjunga, kitos tarnybos. Patariau jai daugiau nemokėti nė lito“, – pyko rajono savivaldybės administracijos Statybos ir kelių priežiūros skyriaus vedėjo pavaduotoja Aldona Balčikonienė.
Nelabai ką čia ir pridursi, nebent tai, kad statybų bendrovės komercijos direktorius rašinio autoriui nepasirodė vengiantis viešumo ir atsakomybės.