Juk tikrai reikšmingas yra užmojis po 20 nepriklausomybės metų pagaliau imtis vaduoti Lietuvą nuo energetinės priklausomybės iš Rytų.
Ne mažiau svarbus ir sveikintinas siekis priversti valstybines įmones duoti naudos visiems Lietuvos žmonėms, o ne tenkinti kieno nors asmeninę ar „grupės draugų” gerovę.
Tik pritarti galima ir pastangoms pagaliau bent kiek išskaidrinti viešųjų pirkimų konkursus, taip atimant kažkam galimybę kasmet iš visų Lietuvos žmonių paprasčiausiai vogti milijardus.
Bet kodėl A.Kubiliaus komanda bet kurią tikrai sveikintiną savo iniciatyvą anksčiau ar vėliau paverčia tragikomedija?
Kodėl ji nuolat elgiasi taip, kad ne tik į pačią Vyriausybę susminga tikras pašaipų strėlių lietus, bet ir daugiau ar mažiau sukompromituojama teisingoji iniciatyva?
Būtent taip praėjusią savaitę nutiko ūkio ministrui D.Kreiviui ir jo garsiajai „pažymai” dėl viešųjų pirkimų skaidrinimą esą lydėjusio suinteresuotų asmenų spaudimo.
Nei iš pastangų skaidrinti viešuosius pirkimus (o šiokių tokių teigiamų poslinkių šioje srityje iš tiesų galima įžvelgti), nei iš tai padaryti užsimojusiems asmenims daromo spaudimo šaipytis lyg ir nederėtų.
Tačiau vos praėjusią savaitę paskelbta visa garsioji „pažyma”, ji akimirksniu suteikė įkvėpimo feljetonų kūrėjams. Išbandyti jėgas šiame žanre susigundė net keli garsūs apžvalgininkai.
Bet, tarkime, kad į tai neverta kreipti dėmesio, – gal tiesiog tie garbūs apžvalgininkai nieko nesupranta arba net piktavališkai šaiposi iš rimtų dalykų.
Tačiau kaip tuomet suprasti premjerą A.Kubilių? Iš pradžių, kol visuomenė dar nežinojo „pažymos” turinio, jis viešai pareiškė, kad ten pateikiami faktai – šokiruojantys.
Tačiau vos tik pati „pažyma” buvo išviešinta, A.Kubilius viešai pareiškė, kad nemato jokio spaudimo D.Kreivio aprašytoje daugiabučių renovavimo viešinimo konkurso istorijoje.
Vėliau vienas valdančiosios koalicijos partnerių A.Valinskas žurnalistams net pranešė, kad gavo premjero „žodinį atsiprašymą” dėl D.Kreivio pateiktos medžiagos. Ji, pasirodo, buvo tik klaidingos interpretacijos.
Ir kas tuomet gali tikėti kitais „pažymoje” išdėstytais teiginiais, jei vieną septintąją jos dalį pats premjeras laiko net jo atsiprašymo vertomis D.Kreivio interpretacijomis?
Bet užteks apie D.Kreivį. Prisiminkime Vyriausybės užmojus pertvarkyti valstybinių įmonių valdymą.
Iš pradžių buvo „Visuomis”, kurį net prezidentė D.Grybauskaitė pavadino „blogiausiu pavyzdžiu, kaip galima sunaikinti gerą idėją”.
Tačiau viską vainikavo premjero patarėjas M.Majauskas. Jis ne tik sukėlė skandalą skambindamas valstybinių įmonių vadovams ir konkrečiai nurodinėdamas, kiek dividendų jie turi perversti į biudžetą.
M.Majauskas, esą radęs vaiko vežimėlyje lenktinį peilį, kreipėsi į policiją ir be jokių įrodymų viešai apkaltino grasinimais „Lietuvos geležinkelių” vadovą S.Dailydką. Tuomet jau ir Vyriausybės bandymas reformuoti valstybinių įmonių valdymą virto paprasčiausiu anekdotu.
Anekdotu arba donkichotiška kova su vėjo malūnais jau virsta ir labai svarbios Vyriausybės pastangos išsivaduoti iš „Gazprom” gniaužtų. Mat energetikos ministrui A.Sekmokui kažkodėl neužtenka tylaus ir nuoseklaus darbo siekiant energetinės nepriklausomybės.
Jam labiau patinka viešas žodžių karas su „Gazprom”.
Rezultatas – tiek A.Sekmokas, tiek ir visa Vyriausybė smaigstoma ietimis už tai, kad „Gazprom” Lietuvai dujas ėmė pardavinėti brangiau negu Latvijai ir Estijai. O lygiai tą patį, ką ir lietuviai, tačiau tyliai darantys estai, regis, ir vėl mus aplenks.
Argi šiai Vyriausybei reikalingi priešai, kai ji pati – tokia?