Guodžia mane tik tai, kad esu girdėjęs tokią nuomonę, jog neturintis smegenų net nebando susivokti aplinkoje – jis tiesiog mato tai, ką mato. Paprasčiau pasakius: jei žmogus šypsosi – tai šypsosi, ir nekyla klausimo: ką tai galėtų reikšti? Nes tai jau būtų smegenų ląstelių buvimo požymis.
Taigi, apsidairykim. Visiškai netyčia įsijungiu kažkokį TV kanalą ir matau seniai matytą, kupiną komjaunuoliško optimizmo vienos signatarės veidą. Na, galvoju, paklausysiu, seniai bemačiau ir girdėjau. - Ką, argi mes blogai gyvenam? Pažiūrėkit, kiek automobilių gatvėse! Ką, argi mes badu mirštame?! Ko jūs nerimaujate dėl emigracijos, tegul mūsų kad ir vienas milijonas lieka! O mes susikabinkim už rankučių ir dainuokim, tegul visi mato kaip linksmai mes gyvenam! Ką, argi mes ne darbštūs imigrantai – antai Lietuvaitis nuvažiuoja į Londoną ir tobulėja, kopia karjeros laiptais - padirba padavėju porą savaičių ir, žiūrėk, jau vyr. padavėjas. Argi ne puiku?!
Pajutau, kad mane paveikė tie jos burtai - pradėjau matyti ne tik raudoną kaklaraišti, bet ir girdėti pionierių sueigos būgnų griausmą. Jeigu būčiau išgirdęs, kad mes per ateinančius dešimt metų pralenksime Vokietija, prisiekiu - būčiau atsistojęs, pasitempęs, pakėlęs ranką prie kaktos ir išdidžiai išrėžęs: VISADA PASIRYŽĘS! Visa laimė, kad šalia jos sėdėjo pora žemės gyventojų, tai sugrįžau į realybę gana greitai.
Po tokios termooptimizmo bangos atsigavęs suvedu signatarės pavardę ir terminą „psichiatrinė ligoninė“ į visagalio google paieškos sistemą. Gal bus kokių sutapimu, pagalvoju. Deja.
Bet sumoju įvesti žodį „renta“. Na štai, viskas atsistoja į savo vietas. Logika yra logika. Dar pagalvojau: ar išdrįstų ši signatarė išeiti į kokį mitingą, ar bent jau į viešą susitikimą savo mintimis pasidalinti tiesiogiai su tauta? Bet nuveju kraupius vaizdinius šalin.
Štai praėjo savivaldybių rinkimai. Ne, ne, jie man tik šiokį tokį prisiminimą sukėlė apie tokius pat rinkimus, vykusius gerokai anksčiau viename gražiame vidurio Lietuvos miestelyje. Pamenu socdemų sąraše trečiu ar tai net antru numeriu buvo įrašytas vietos klebonas. Nors linksma buvo stebėti, kaip jis savo verslo planą prasuko.
Pateko jis, žinoma, į savivaldybę, išsimušė bemaž pusę milijono iš vietos biudžeto ir iškilo puikus šiuolaikiškas namukas šalia bažnyčios. Tada pamaniau, kad pražiūrėjau konstitucinius valstybės santykių su bažnyčia pakeitimus. Bet ne, pasirodo niekas nepasikeitė. Tada pagalvojau, kaip atrodytų velnias bažnyčioje renkantis aukas. Taip, matyt, veikia burtai.
Po to įvykio aš supratau savo tėvą, kuris nekėlė kojos į bažnyčią po to, kai grįžo iš Omsko srities anglių kasyklų vergovės. Pasakojo kaip vienas lietuvis kunigas pardavė sielą velniui dėl šaukšto ėdalo.
O kalbant apie socdeminius burtus, tai man išvis galai nesueina – nei logikos, nei moralės prasme. Matyt, rasis aukštos klasės magai. Aš galvoju taip: Jų patriarchas, išeidamas anapilin, paliko paminklines aferas, kurios kainavo valstybei, tai yra mums visiems, šimtus milijonų litų. Turiu omeny Alytaus šampano gamyklą, valdovų rūmus ir t.t. Turėtų sėdėti tyliai ausis suglaudę. Bet ne, postringauja apie moralę, sąžinę, didžias vertybes.
Bet kuri normali būtybė pabandytų bent jau atsiriboti, žinoma, jeigu dar yra likęs nors lašas padorumo, bet turbūt jiems visiems smagu buvo jo draugijoj, matyt giliai, vis dėl to, tiki pomirtiniu gyvenimu. Kaip bebūtų, jie žino kaip užburti tautą, kad jau po dienos ji neprisimintų ne tik ką jie kalbėjo ir darė, bet ir už ką patys balsavo. Daug kas pasakytų, kad nuopelnai vado didesni už nuodėmes, bet logika turėtu būti tokia: būk nors ir prezidentu, bet jei kepurė dega.....
Tikras vargas dėl tų minčių...čia kaip su tais medžiais – tuo daugiau, kuo giliau į mišką, tuo žmogus nervuojiesi labiau.
Vieni didžiausių magų yra energetikai ir pagal jų dūdelę šokantys politikai. Daugiabučių namų įkaitų drama tęsiasi ir manau tęsis tiek, kiek žydų ir arabų konfliktas. Daugiabučių gyventojai yra tiek apraizgyti burtų kerais, kad šventai tiki, jog jie vis dar yra tikrieji savo buto savininkai ir gali tvarkytis juose kaip panorėję. Iš šalies žiūrint situacija labai liūdna, deja. Jiems pavyksta truputį atsitokėti tik mokėjimo už energetikų paslaugas dieną. Na, gal dar nuėjus į prekybos centrą, kai nepakanka pinigų loterijos bilietui nusipirkti.
Niekaip negaliu atsistebėt žmonių naivumu kad ir per praūžusią nekilnojamo turto įsigijimo bet kokia kaina karštligės bangą. Tokie burtininkai kaip nausėdos, avuliai, dargiai protingomis akimis taip užbūrė tautą ir, kas įdomiausia, buria iki šiol, kad daugelis vis dar gyvena iliuzijų pasaulyje.
Jie, manau, patys tuo įtikėję, numovę paskutines tautiečių kelnes ir nupjovę verslo šaką, ant kurios patys sėdėjo, juodosios magijos burtais įtikino tautiečius skubėti įsigyti butus už pinigų sumas, su kuriomis brangiausiose pasaulio šalyse buvo galima nusipirkti padorų būstą ir dar velniai žino kiek metų gyventi nedirbant. Užburti žmonės galėjo numirti už įsitikinimą, kad mūsų šalis netrukus taps industrine valstybe, finansiniu Europos centru, naujausių IT šalimi, kur butai ir namai pavirs auksu.
Ir ką gi turime? Prasiskolinusių armiją, kuri vikingams 20-30 metų neš visus savo uždirbtus pinigus, o šalies biudžetas susirinks trupinius, kurie nepadengs net išlaidų už jų išieškojimo paslaugas, šalis skolinsis iki begalybės, rinka susitrauks iki juodosios skylės. Ir kas juokingiausia, jei nebūtų graudu - marazmų šalies burtininkai siautėja nesustodami! Valdžioje esantys mus baigia užburti, kad šalis stojasi ant kojų.
Beje, patiko vienas paskutinių skambesnių burtų – Kreivio viešųjų pirkimų kerai. Man asmeniškai visiškai neįdomi jo rašinėlio tema. Aš tik labai norėčiau pamatyti jo originalą, nes jeigu ten yra rašoma taip kaip jis riša sakinius, tai turėtų būti be galo smagu. Bet mes turbūt jo nepamatysim, nes tada būtų jau nebe burtai.
Žinot, o gal tegul mūsų lieka net ne milijonas, o kokie 300,000, na tų, kurie mus užburia. Gal tada jie, besivaržydami tarpusavy, susinaikintų ir atsirastų bent kažkokia teisingos pradžios galimybė.