O nepatinka visur įkyriai dominuojantis provincialumas, nepatinka, kad Lietuvoje yra Vilnius ir likusi Lietuva, kad Lietuvos moterys žinomos, nes jų yra S.Berlusconi hareme, kad jos yra turtingų italų žmonos ar ilgakojės naivuolės.
Tačiau, grįžusi po atostogų Italijoje, kurį laiką labai ilgiuosi tos šalies. Būtų visai nesunku įspėti, ko žmogui labiausiai trūksta grįžus iš Italijos. Aš, kaip ir daugelis, kaskart ilgiuosi architektūros šedevrų ir gamtos vaizdų, maisto stebuklų ir bendravimo gyvybingumo, saulės ir puikiai atrodančių žmonių.
Bet šį kartą ne apie maistą, kuris Italijoje pakeri kiekvieną normalų žmogų ir ne apie architektūros bei gamtos grožį, nes ne mano jėgoms ką nors pridurti.
Norėčiau atkreipti dėmesį į puikiai atrodančius žmones. Nesu didelė aprangos ir mados specialistė ir nepretenduoju tokia būti, bet kai kas labai krenta į akis - grįžusi iš Italijos kiekvieną sykį su apmaudu kartoju, kad mūsų žmonės nieko neišmano apie aprangą ir jie visai nesiekia gražiai atrodyti.
Lietuvoje žmonės nemėgsta, nemoka arba net nenori gerai rengtis. Galbūt, turėčiau patikslinti, kad nekalbu apie paauglių rengimosi įpročius. Ten savos taisyklės ir pasaulis jiems sukasi kitaip. Kalbu apie žmonių, kurie išaugo iš studentiško amžiaus, aprangą.
Nuo seno Lietuvoje buvo sekama pasaka, kad vyras turi būti švarus ir tvarkingas, o daugiau jam nieko nereikia. Dar buvo sakoma, kad vyrui nepadoru kvepėti, bet dera skleisti natūralų vyrišką aromatą. Be to, esą gėdinga, jei vyrams apskritai rūpi drabužiai, mada ir aprangos tendencijos. Todėl eilinis statistinis lietuvis privalo turėti džinsus, marškinėlius ir megztinį (jei esi studentas, užteks ir džemperio) bei tą vieną „šliūbinį“ (jei esi vedęs), arba per skausmus nusipirktą kokioms draugo vestuvėms, kostiumą.
Be to, populiaru girtis, kad jam „skudurai“ nerūpi, kad drabužius perka žmona, ir tai per prievartą. Dar vienas keistesnių pastebėjimų yra kažkas panašaus į „svarbu, kad man patogu ir gražu“. Todėl Lietuvos vyrai savo skonį ir gebėjimą apsirengti iš tikrųjų atskleidžia tada, kai jiems tenka išlįsti iš džinsų, marškinėlių ir aptįsusių megztinių.
Mūsų Seimo nariai, pareigūnai ir kiti garbūs bei garsūs vyriškiai, kurie dažnai šmėžuoja televizoriaus ekrane, gąsdina ir juokina neįtikėtinais spalvų ir raštų deriniais. Visą laiką savęs klausiu, nejau nieko nėra šalia, kas jiems pasakytų, kaip baisiai jie rengiasi, kad negražu sėdėti užmetus koją ant kojos ir rodyti visai Lietuvai savo nuogas blauzdas, kad juodas kostiumas visiškai netinka visur ir bet kuria proga. Pavyzdžius, net ir nebūnant aprangos žinovu, galima būtų vardinti nesustojant.
Moterų stovykloje dar sudėtingiau nei vyrų. Moterys retokai Lietuvoje akį džiugina gražia ir stilinga, tačiau tuo pat metu neiššaukiančia apranga. Labai dažnai moterų ir merginų aprangos kodas „naktinis klubas“ naudojamas pačiose netikėčiausiose vietose.
Pavyzdžiui, mergina nesidrovi į paskaitas ateiti su tokiais aukštakulniais, su kuriais reta kuri apskritai išstovėtų ant kojų, ir į auditoriją drąsiai žengiama su „nuostabiu“ sijonu, kurio pradžia ir pabaiga beveik sutampa. Ką jau kalbėti apie iškirptes, kurios puikiai tiktų nebent karnavaliniam kostiumui, vaidinant Džeko Skerdiko auką.
Įdomu, kas įkvepia moteris tokiai „įstabiai“ madai? Prisiminiau tas, kurios pas mus populiarios ir mėgstamos – „Olialia“ pupytes, kurios išgyventų ir be drabužių, Zvonkę, kuri nemėgsta kelnių ir spaudoje nuodugniai išaiškina, kaip jai patinka besiplaikstančios suknelės.
Ir, žinoma, dar pasakojimas apie aprangą, nebūtų teisingas, jei nepaminėčiau parduotuvių. Kažkada šiek tiek pasipūtėliškai man skambėdavo žmonių gyrimasis, kad jie drabužius perka tik užsienyje. Tačiau, kuomet ilgesnį laiką Lietuvoje nieko nesugebi nusipirkti, nes viskas negražu arba neįtikėtinai brangu, turi sutikti, kad tie žmonės teisūs.
Tik nereikia pradėti kalbėti apie įperkamumą, nes „Humanos“ asortimentas yra daug geresnis nei mūsų populiariųjų parduotuvių, pavyzdžiui, „Aprangos“ ar „Zara“. Ne taip seniai teko apibėgti penkis didžiulius Vilniaus prekybos centrus ieškant vieno konkretaus vyriško aprangos aksesuaro. Nieko neįprasto ar įmantraus. Bet misija pasirodė išties sudėtinga, nes arba parduotuvėse netenkino pasirinkimas vienas iš vieno, arba atbaidydavo kaina, siekianti pusę minimalaus mėnesinio atlyginimo, arba pardavėja išvis nesuprasdavo, ko aš noriu ir apie ką kalbu.
Pavyzdžiui, į klausimą, ar galėčiau gauti marškinių su sąsagomis, man buvo atsakyta klausimu, ar vestuvėms jų reikia, ar dar kam? Teko kažkaip aiškinti, kad tiesiog tokių marškinių reikia, nors jie ne pirmi ir ne vieninteliai.
Žinoma, prisiminus, kaip Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre akį patraukė žmogus, pasipuošęs, matyt, išeiginiu sportiniu kostiumu, nes jis labai blizgėjo ir buvo margesnis nei įprasta, nesunku suprasti, kodėl marškinių gali prireikti tik vestuvėms ar laidotuvėms, na, dar krikštynoms.
Paklausa atitinka pasiūlą? Galbūt. Juk jei vyrams nereikia marškinių, arba jų reikia vienerių visiems gyvenimo atvejams, kam tada reikia marškinių parduotuvių.
Ir vėl prisimenu Italiją, kurioje vyriškų drabužių parduotuvių lentynos vilioja kad ir šiaip nosį kyštelėti, o žvelgiant į vyrus gatvėse supranti, kam tiek daug spalvingų ir gražių tų parduotuvių. Visi rengiasi elegantiškai, nors ir neįmantriai, tiesiog nėra džinsų, marškinėlių ir megztinių garbinimo.
Moterys atrodo paslaptingai gražiai ir net prabangiai, neavėdamos pačių „aukštakulniškiausių“ batų ir neapnuogindamos didžiosios savo kūno dalies. Ir paslaptis čia glūdi visai ne anapus. Tiesiog reikia šiek tiek pasidomėti ir pasidairyti bei, kas daug sunkiau, save įtikinti, kad svarbu ne tik tai, kad „man patogu ir gražu“.