Ūkininkai jau nerimauja – stirnaitės ir elniai ne apskabo daigus, o tiesiog nugraužia rapsus su šerdelėmis. Žala pasėliams - nepataisoma.
Kauno r. Babtų sen. ūkininko Leono Rudinsko žieminių rapsų laukai ribojasi su mišku. Šios kultūros pasėliai užima 400 ha. Rudenį rapsai labai gražiai sudygo ir iki šalčių išleido po kelis lapus. Ūkininkas tikėjosi, kad sėkmingai peržiemoję rapsai išaugins gausų derlių. Tačiau dabar tuo tenka abejoti.
Kai tik laukai pasidengė stora sniego danga, į juos plūstelėjo miško kanopiniai žolėdžiai – daugiausia elniai ir stirnos. Šie išalkę gyvūnai kojomis atkapsto sniegą ir nugraužia ne tik išlikusius žalius lapus, bet ir visą daigą iki pat žemės. Tokie rapsai jau neatžels.
Galima pagalvoti, kad anokia čia bėda – gyvūnai tik praretins tankiai sudygusius rapsus. Bet iš tikrųjų yra rimtas pagrindas nerimauti. Dar vietomis sniegu padengti L. Rudinsko rapsų laukai pamiškėse atrodo kaip stirnų ir elnių stovyklavietė – kur bepažvelgsi – visur šių žvėrelių pėdos. Tose vietose daugiausia nugraužtų daigų.
Kol dar neišėjęs pašalas, stirnaitės tik nugraužia daigus. Reikia tikėtis, kad kai kurie jų atsprogs, nes ne kiekvieną nukanda iki pat žemės. Tačiau pašalui išėjus beskabydami želmenis žvėreliai daug jų išraus su šaknimis, o likusius sutryps kojomis.
„Sunku net preliminariai nustatyti, kokia čia galėtų būti padaryta žala. Tai išryškės pavasarį, kai sužaliuos laukas, arba rudenį nuėmus derlių“, – sako ūkininkas L. Rudinskas, stebėdamasis tokiu aktyviu kanopinių žvėrių antplūdžiu šiemet.
Jo pagalbininkas sūnus Virgilijus užsiima aviasportu, konstruoja radijo bangomis iš žemės valdomus lėktuvėlius. Viename jų įtvirtinęs kino kamerą. Tuo lėktuvėliu jis apskraido tėvo ūkio valdas ir jas nufilmuoja. Daugelyje kadrų užfiksuotos rapsų laukuose besiganančios stirnų ir elnių kaimenės. Įdomu tai, kad šie laukiniai gyvūnai darosi vis drąsesni, skabo želmenis ne tik pamiškėse, bet ir lauko viduryje ir net prie pat kelio.
Veterinarijos specialistai yra nustatę, kad rapsai kenkia žvėreliams. Teigiama, kad būta atvejų, kai, priėdę rapsų, stirnos ir elniai net nugaišdavo. „Tiesiog keista, - sako ūkininko sūnus Virgilijus – pamiškėje rapsų laukas ribojasi su kaimynų žieminių kviečių lauku. Tačiau nei stirnos, nei elniai neina į kviečius. Matyt, jų skrandžiai prisitaikė prie rapsų.“
Kaip apginti rapsų pasėlius nuo žvėrelių, L. Rudinskas nežino. Visos jo išbandytos atbaidymo priemonės nedavė pageidaujamų rezultatų. Ne kartą važiavo į palaukes su fejerverkų raketomis. Bet žvėreliai ir raketų nepabūgdavo, tik pasitraukdavo į šalį ir toliau kapstydavo sniegą.
Pats L. Rudinskas yra medžiotojas, netgi selekcininkas. Galėtų iš tuščio pašaudyti, garsu pagąsdinti. Bet jis puikiai žino, kad važinėti ar vaikščioti po laukus su šautuvu negalima. Jeigu taip apsiginklavusį be medžioklės lapo jį pastebėtų aplinkosaugininkai ar policijos pareigūnai, netektų medžiotojo bilieto, o gal ir šautuvo.
Be to, jam taip pat žinoma, kad yra nustatyti griežti medžioklės terminai: tauriųjų elnių patinus (išskyrus antramečius) medžiotojams selekcininkams leidžiama medžioti nuo rugpjūčio 15 d. iki lapkričio 15 d., antramečius patinus – nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. (taip pat tik medžiotojams selekcininkams), pateles – nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d., jauniklius – nuo spalio 1 d. iki vasario 1 d.; stirnų patinus – nuo birželio 1 d. iki lapkričio 1 d. (tik medžiotojams selekcininkams), pateles ir jauniklius – nuo spalio 1 d. iki gruodžio 31 d. Tad žvėreliai ūkininką skriaus iki birželio 1 d. Tačiau tada jiems pakaks žalumos ir be rapsų.
Racionaliausia ir efektingiausia išeitis apsaugoti pasėlius nuo žolėdžių žvėrių – aptverti laukus metalinio tinklo tvora. Bet tai labai brangu.
Gal be reikalo ūkininkai sielojasi dėl žvėrelių ganymosi rapsų laukuose? Juk medžiojamųjų gyvūnų padarytą žalą pasėliams privalo atlyginti medžiotojų klubas ar būrelis, į kurio medžioklės plotus įtraukti ūkininko laukai.
Medžiotojams pavesta reguliuoti medžiojamųjų gyvūnų populiaciją. Tačiau kasmet aplinkosaugininkai nustato kvotas, kiek galima sumedžioti vienų ar kitų gyvūnų. Ir jeigu ta kvota įvykdoma, o žvėrys vis tiek nusiaubia pasėlius, tokiu atveju žalą privalo atlyginti medžioklės plotų naudotojai.
O ūkininkui L. Rudinskui tokios galimybės nėra – negi jis pats, būdamas medžiotojas, prašys savo klubo, kurio medžioklės plote yra jo laukai, atlyginti žvėrių padarytą žalą jo rapsams?!
Bet L. Rudinskas dar nepraranda vilties, kad anksčiau ar vėliau ši problema turės būti išspręsta.