Jeigu D.Kreivio motinai rūpi sūnaus ateitis, ji turi reikalauti jos įmonės vadovybės gražinti per mokyklų renovavimo konkursą gauto užsakymo pinigus.
Suprantamas premjero ir jo aplinkos noras pastatyti prezidentę į jai įstatymais skirtą vietą - už primityvų arogantiškumą spjaunant į demokratijos principus be jokių paaiškinimų kapojant galvas. Arba skirti policijos komisarais žmones, tiesiogiai atsakingais už kelių policijos prastą darbą ir girtus policininkus. Gal jau pats laikas būtų prezidentei prisiimti atsakomybę ir pačiai atsistatydinti už nesugebėjimą susitvarkyti su korumpuotomis teisinėmis institucijomis bei teisėsauga? Vien tik ko vertas ir jau tarptautiniu skandalu kvepiantis P.Stankero tylus išteisinimas. Taip pat už sumautą užsienio politiką.
Bet šį kartą prezidentė buvo teisi - ir aklas matė, kad D.Kreivys supainiojo asmeninius ir viešuosius interesus. Jau nekalbant apie keistus akcijų pardavimus. Čia Vyriausybė turės labai greitai teikti Seimui įstatymo projektą, kuris leistų civilizuotai sureguliuoti turto klausimus į politiką einantiems verslininkams.
Taigi, konservatoriams VTEK sprendimas iš esmės naudingas. Įvaizdžio kontekste. Jie turėtų nuoširdžiai padėkoti VTEK, perkirtusiai Gordijaus mazgą. Dabar Vyriausybė gali susikaupti ties kasdieniais reikalais. Valstybės labui. Ir ne tik - stiprinti savo pozicijas prieš artėjančius Seimo rinkimus.
Žinoma, jeigu opozicija sugebės su “prisikėlėlių” ir liberalcentristų pagalba laimėti balsavimą dėl interpeliacijos energetikos ministrui A. Sekmokui. Su laiku gali būti striuka. Iškils ir Vyriausybės pasitikėjimo pasitikrinimo klausimas. Bet jeigu interpeliacijos bus išvengta, konservatoriams teks mokytis iš Artūro Zuoko. Turiu galvoje jo sugebėjimą nulinę padėtį paversti pirmąja vieta Vilniaus savivaldybės rinkimuose. Tik čia tas geras, taip sakant, A.Zuoko pavyzdys ir baigėsi. Vilnių, matyt, valdys teisti, susikompromitavę politikai ir jų politinės partijos.
Asmeniniai santykiai ir simpatijos negali ir neturi tapti politinius sprendimus užgožiančiu faktoriumi. VTEK aiškiai suformulavo, kad aukšto rango politikų etikos kartelė turi būti iškelta aukštai. Nors, tiesą sakant, tai turėtų būti skirta visiems valstybės tarnautojams.
Pavyzdys, kai politikas buvo priverstas atsistatydinti už daug mažesnę nuodėmę - tikrai ne buvusio Vokietijos gynybos ministro. Artimesnis pavyzdys – Švedijos socialdemokratų partijos buvusios lyderės Mona Sahlin, kuri būdama pagrindiniu kandidatu į premjero postą, parduotuvėje susimokėjo už vaikų drabužėlius valdiška kreditine kortele. Ji teisinosi, kad per skubėjimą tai padarė netyčia. Po savaitės ji atsistatydino iš visų pareigų ir kelerius metus buvo patekusi į politikos užribį. Ar žmogus pasitaisė, kai pagaliau tapo Švedijos socialdemokratų partijos lydere? Nežinau, bet per praėjusius rinkimus jos partija Švedijos konservatoriams stipriai pralaimėjo. Galima daryti išvadą, kad net į socializmą linkę švedai nesugebėjo M.Sahlin iki galo pasitikėti.
Žinant, kad didžiausias politiko turtas yra pasitikėjimo kapitalas, o ne pinigų kiekis, nieko kito nebelieka, kaip įmesti rankšluostį.
Lietuvos politikai tos tiesos niekaip negali suvokti, o suvokus, susitaikyti su šiuo faktu. Tačiau mūsų visuomenės apgailėtina problema ta, kad kažkuriai jos daliai visiškai nusispjauti, ar rinkimuose dalyvaujantis politikas buvo teistas, ar jau susimovęs su kyšiais arba laukia teismo už finansines machinacijas.
Tačiau partijai, nuolat kalbančiai apie moralines vertybes, pasisakančiai prieš korupciją, mažiausiai reikia dvigubų standartų, pasak Mariaus Laurinavičiaus, paverčiančiais farsu net ir geriausius sumanymus.
D.Kreivio beatodairiškas gynimas buvo A.Kubiliaus klaida. Ar dar turi konservatoriai laiko tą klaidą ištaisyti?