Ne? O kiek knygų galima išleisti už 30 mln. litų? Kiek ten knygoms
pirkti skirta visoms bibliotekoms šįmet? Pustrečio milijono ar
panašiai? O kiek galima būtų atpiginti pašto paslaugas pristatant
spaudą į kaimą? Kiek studentų nereikėtų mokėti už mokslą?
Bet mūsų valdžia yra tiek bohemiška, kad tokių kišenpinigių nė nelaiko
pinigu. Apskritai pinigus valdžia piktdžiugiškai skaičiuoja tik tuomet, kai per kokį
mokesčių surinkimo vajų reikia sužlugdyti kokio varguolio su dešimčia
vaikų įmonėlę ar priversti poetą sumokėti visus mokesčius nuo 15 Lt
honoraro už eilėraštį.
Tada finansų ministrė pragysta kaip lakštingala galvažudys. Pinigų nėra
ir nebus, biudžeto ir einamosios sąskaitos deficitas, valstybės skolos
aptarnavimas, „Sodros“ skylė. Net plikių plaukų liekanos pasišiaušia
nuo tokių trelių. O kai 30 mln. litų - kaip į užpakalį, tada miela malonu?
Čia valdžios atstovas jums tėkš argumentą. Valdžios galvų ir pusgalvių
nuomone, užmušantį: kad to neva reikia Briuseliui!
Turėtume susigėsti dėl iš kišenės kyšančios plūgo rankenos, panarinti
galvas ir atvėpusiomis ausimis klusniai atsakinėti į surašinėtojų klausimus?
Arba pulti prie kompiuterio ir tuoj pat užpildyti anketą internetu?
Taip, kaip padarė ir lyg mokytojos mylima klasės pirmūnė apsiskelbė
prezidentė: „Aš pirma, aš pirma, aš aš aš pirma užpildžiau!“
Tegu gėdijasi ir raudonuoja to valdžios atgrubnagio suskliaustos ausys,
kuris sugalvojo „surašymą“ už 30 mln. litų. Todėl, kad Suomijoje niekas
į namus surašinėti nelandžios ir biudžeto pinigų tam neeikvos. Suomijos
valdžiai užteko valstybės turimų duomenų bazių. Ir Briuseliui tų duomenų pakako.
Vokietija planuoja apklausti tik dešimtadalį gyventojų. Tai kodėl
Lietuva švaisto pinigus taip, lyg būtų kokia Baltarusija, Rusija ar
Indija? Kodėl negalime kaip Suomija? Ar pinigų neturime kur dėti?
Pinigai tikrai kažkam kišenę draskė. Nes ką reikš faktas, kad jau esi
„surašytas“? Kas pasikeis po to santykiuose su valstybe? Ar jūsų
duomenų neturi Mokesčių inspekcija, „Sodra“, Ligonių kasa?
Turi. Nei Lietuvoje naujas švedmetis praūžė, nei maras praslinko, nei
tvanas koks buvo, kad reikėtų surašyti likusius gyvus „dūmus“.
Valdžia turi tikslius duomenis apie visus dirbančius žmones. Ir apie
visus pensininkus, neįgaliuosius, visus šilumos „lengvatininkus“, visus
mokinius, gaunančius nemokamus priešpiečius. Ir visus kalinius bei
visus vaikų namų gyventojus. Ir apie visus mirusius bei gimusius turi.
O jei valdžiai kelia kokių nors įtarimų „lengvatininkai“, tegu valdininkai pajudina
savo subines ir patikrina įtartinus už gaunamą algą, o ne už papildomus
1,5 tūkst. litų, kuriuos gaus kiekvienas „surašinėtojas“.
Tam tikrai nėra būtina kelti bangas per visą valstybę. Kaip ir
dauniškai aiškinti, tarkim, jog atlikus gyventojų surašymą, paaiškės,
kiek iš tiesų Lietuvoje yra išsilavinusių žmonių.
Tegu premjeras pasikviečia Statistikos departamento vadovę ar paskambina
buvusiam - savo bičiuliui A.Šemetai, ir šis, nors yra prasčiausias ES
komisaras, būdamas tikrai ne prasčiausios atminties, jam primins, kiek
Lietuvoje yra žmonių, turinčių aukštojo mokslo diplomą.
Kiek iš tų diplomuotų yra tikrai išsilavinusių ir gebančių mąstyti ar
bent ką nors gerai dirbti, žinoma, niekas nepasakys, bet tam nereikia ir
gyventojų surašymo - užtektų „komentarus“ kad ir po šiuo ar kitu tekstu
paskaitinėti. Tai kam „surašinėti“ orą?
Surašymas tik dėl emigracijos? Visiškas „blūdas“. Viena vertus,
Briuseliui visai nerūpi, kiek lietuvių emigravo. Kita vertus, tarkim,
gerai - sužinosime, kad emigravo ne 350 tūkst., o 600 tūkstančių. Ir
kas iš to? Mišias užsakysime? Žudysimės kaip Pilėnai su Margiriu? Ar
visų emigrantų gimines už bausmę į Dimitravą išvešime akmenų skaldyti?
Kam reikalingas tikslus emigrantų skaičius, kurį panaudos tik Lietuvą
laidojantys profesionalūs raudotojai? Ir be tikslių skaičių jie ašaras iki šiol
išspausdavo ne blogiau už kalnų giedotojus kokiam Žemaitijos kaime.
Kam reikėjo surašinėti žmones viduramžiais, 1923 metais ar po J.Stalino
1937 metais surengtų skerdynių, yra aišku. Valdovui reikia žinoti, kiek
mokesčius galinčių mokėti valdinių jam liko. O kam reikia surašinėti žmones
kompiuterių amžiuje, kai visi mokesčių mokėtojai ir taip užfiksuoti?
1923-ųjų rugsėjį, kai Lietuva buvo tik ką atsikūrusi valstybė su
visiškai naujomis sienomis ir dar po Didžiojo karo bei Nepriklausomybės
karų, gyventojų surašymui buvo skirta 606 tūkst. litų.
Reikėtų padauginti šią sumą, tarkim, iš septynių, na, iš dešimties
(bekonas ketvirtajame dešimtmetyje kainavo tarp 50 ir 100 litų), kad
galėtume ją palyginti su dabar „surašymui“ išmestais 30 mln. litų.
Vienam lietuviui surašyti anuomet skirti 20 centų virstų 1,4 lito, na,
gerai, pora litų. Dabar, net jei žmogus „susirašė“ pats internetu, o
tokių galėtų būti 60 procentų, vienam „surašytam“ bus išleista 10 litų.
1923 metais gyventojams surašyti pakako 3,1 tūkst. surašinėtojų, dabar
jų kažkodėl prireikė net 7 tūkstančių. Palyginkime: 1923 metais
daugiau nei pusė Lietuvos gyveno vienkiemiuose, kurių dalis buvo ypač
atokūs, šalyje dar nebuvo ne tik asfaltuotų kelių, bet ir žvyrkelių.
Ir dar daug ko nebuvo. Nebuvo automobilių ir net autobusų. Nei
interneto, nei televizijos. Net radijo Lietuvoje dar nebuvo, o visame
kaime buvo gal vienas du ūkininkai, kurie prenumeravo kokį laikraštį.
Ir štai tokiomis sąlygomis, išleidžiant vos po 20 centų, ar pervedus į
dabartinius, pora litų, per dvi savaites daugiau kaip dvigubai mažesnis
surašinėtojų skaičius sėkmingai surašė Lietuvą. Ką tada turėjo
Lietuva ir ko neturime dabar, kai turime ir internetą, ir skaitmenines
valstybės duomenų bazes?
Tada valdžioje dar vadovautasi sveiku protu ir jo padiktuotu supratimu,
kaip sunkiai uždirbamas kiekvienas mokesčiams atiduotas centas.
Dabar toks mąstymas valdžiai kelia tik juoką. Todėl interneto amžiuje,
net valdant moderniąsias technologijas šlovinančiam premjerui, Lietuva
surengs tokį gyventojų surašymą, kai ant popiergalių bus surašinėjama
tai, ką čia pat būtų galima lengvai rasti kompiuterinėse bylose.
Kas atsakys už „biznelį“, kai į vietą, kuriai pagerbti kartą per parą užtenka
pigaus tualetinio popieriaus, Lietuva per 34 dienas sukiš 60 000 penkiašimtinių
„kudirkų“, atspausdintų ant geriausio pinigų popieriaus?