Romantikas senbernis laukia ir prezidento našlės dėmesio

Šilagalio kultūros centre (Panevėžio rajonas) meno vadovu dirbantis, o laisvalaikiu dainas ir eilėraščius kuriantis 66 metų panevėžietis Jonas Mališauskas šiomis dienomis su dideliu jauduliu skuba prie paštadėžės – ar nesuboluos joje vokas su Seimo kanceliarijos antspaudu ar garsaus žmogaus pavarde atgaliniame adrese.

Prieš mėnesį J.Mališauskas raštu kreipėsi į įtakingus ir žinomus šalies žmones.valdžios žmones prašydamas pagalbos savo vaikiškai eilėraščių knygai išleisti.

Ieškoti rėmėjų tarp aukščiausių šalies asmenų vyras ryžosi todėl, kad dėl sunkios ligos mano turįs nebedaug laiko būti šioje žemėje.

Panevėžietis jau yra išleidęs 4 poezijos rinktines, spausdinti parengtas ir penktos knygos rankraštis. Peršokdamas jį vyriškis norėtų į gyvenimą paleisti eilėraščių vaikams knygelę.

Savame rajone rasti rėmėjų leidybai J.Mališauskui nesisekė.

J.Mališauskas kol kas atsakymus gavo tik iš prezidentės Dalios Grybauskaitės kanceliarijos, europarlamentaro Viktoro Uspaskicho ir Seimo narės Dalios Teišerskytės.

Nė viename laiške pažado pagelbėti nėra. Prezidentės sekretoriai praneša, jog kūrėjo pagalbos prašymas persiųstas kultūros specialistams, V.Uspaskichas informuoja, kad materialiai remia tik į bėdą papuolusius Kėdainių krašto žmones, o D.Teišerskytė aiškina gaunanti begales laiškų su maldavimais vienam ar kitam reikalui skirti pinigų, tad nesanti pajėgi visų sušelpti.

Panevėžietis dėl tokių atsakymų nepyksta, kad ir neigiami jie – vis tiek parodyta dėmesio. Vyras viliasi, kad iš būrio politikų atsiras bent vienas, galintis pagelbėti eiles rašančiam ir dainas kuriančiam paprastam muzikantui.

J.Mališauskas labai laukia žinių iš krašto apsaugos ministrės Rasos Juknevičienės, seimūnų Ingos ir Arūno Valinskų, buvusios prezidentienės Laimos Paksienės, politikės Kazimieros Prunskienės, Seimo narės bei dainininkės Onos Valiukevičiūtės, nuo Pasvalio kilusio parlamentaro Antano Matulo ir meilės nuotykiais išgarsėjusio Andriaus Šedžiaus.

Labiausiai J.Mališauskas apsidžiaugtų, jei gautų laiškus iš skandalingai pagarsėjusios našlės Kristinos Brazauskienės.

„Aš sergu tokia pat onkologine liga, kokia sirgo Kristinos vyras Algirdas Brazauskas. Man irgi prostatą operavo. Ką aš žinau, kiek būsiu gyvas?“ – atvirauja panevėžietis.

Į kiekvieną politikams siųstą laišką J.Mališauskas įdėjo trumpą savo gyvenimo aprašymą, paaiškino, kuo serga.

„Aš nenoriu pasipelnyti iš tos knygos, išdalinčiau ją vaikams nemokamai. Kiek gražių knygučių su paveikslėliais išleista, ir mano tautiški tekstai būtų jiems naudingi“, – vyras įsitikinęs, kad vaikų literatūroje yra niša ir jam.

Visi kolektyvai, kuriems per ilgus darbo metus J.Mališauskas vadovavo, jį mini šiltu žodžiu. Liaupsių jam ypač negaili moterys. Sako, kad ne vyras, o stebuklas. Išvaizdus, labai gero ir linksmo būdo, švelnios širdies ir pilnas atjautos silpnesniam. Ir dar viengungis, senbernis.

Pastarasis faktas ansamblio narėms labiausiai neduoda ramybės.

„Jei tik žinotume, kaip prie jo prieiti, būtinai apvesdintume“,- šmaikštauja moterys.

Paklaustas apie meilės reikalus, J.Mališauskas liūdnai šypteli: „Jau per vėlu, mano traukinys nuvažiavo“.

Kadaise ne viena mergina buvo kritusi muzikantui į akį. Iš draugysčių su jomis belikusios tik krūvos laiškų, dūlančių namo palėpėje. Nesisekė jam su panelėmis. Draugavo, į pasimatymus vaikščiojo, bet pereiti prie intymių santykių romantikas neskubėjo, tad mylimosios imdavo ir ištekėdavo už kitų.

Viena mokytoja labai troško, kad J.Mališauskas jos žentu taptų, troškintų balandėlių ir kitokių naminių skanėstų atveždavo. Meno vadovui siūloma panelė patiko, bet vėlgi koją pakišo kuklumas, nesuskubo apie ją kaip reikiant apsisukti.

„Galbūt reikėjo būti kitokiam? Į lovą nė vienos neverčiau, tai ir likau senbernis“, – iš savęs pasijuokia J.Mališauskas.

Dabar galvoti apie šeimą jau nebe laikas. Įprato gyventi vienas, bet vienišas nesijaučia. Turi širdies draugę, su kuria bendrauja platoniškai.

Tariantis dėl susitikimo J.Mališauskas prašo jį atidėti vėlyvai popietei.

„Šiuo metu vienai močiutei padedu vėdarus kimšti, jos rankos ligotos, pati tokio darbo padaryti nebegali“, – paprastai paaiškina jis.

Nedidukę jam priklausančio medinio namelio pusę miesto pakraštyje J.Mališauskas vadina popierine jurta. Ją vyriškis nusipirko prieš 18 metų, kai iš Pasvalio atsi-kraustė gyventi į Panevėžį.

Brangiausias vyriškio turtas – trys akordeonai.

Būste pilna įvairiausių suvenyrų: molinių namelių, ratu sudėliotų drambliukų, religinių paveikslėlių ir statulėlių, paukščių iškamšų, senoviškai siuvinėtų servetėlių.

J.Mališauskas kolekcionuoja arklius. Jų čia gausu įvairiais pavidalais: pieštų, siuvinėtų, molinių, medinių, porcelianinių ir pliušinių. Tuos, kurie stovi vonios lange, vadina darbiniais. Svetainėje ant staliuko įkurdinti gražiausieji – išeiginiai.

Vonios patalpai skirtas neįprastas baldas – kojinė siuvamoji mašina. J.Mališauskas pats pasisiuva patalynę, reikalui esant kelnes pasitaiso. Labiausiai mėgsta siūti moteriškas prijuostes. Galybę jų yra prisiuvęs penkioms seserims.

Ir muzikanto, ir siuvėjo gabumai atėję iš tėvo giminės. Senelis buvęs vestuvių muzikantas, Buenos Airėse už Atlanto gyvenęs dėdė vertėsi muzikuodamas, o tėvas buvo siuvėjas.

J.Mališauskas gimė Pasvalio rajone, Šikšneliškių kaime. Šeima buvo gausi, augo 11 vaikų pulkas. Visi mokėsi Žadelių mokykloje, toje pačioje, kur ir poetas Bernardas Brazdžionis.

Nuo mokyklos iki namų buvo 5 kilometrai. Žiemą per speigus kol pėsti nupūškuodavo užpustytais takais, sušaldavo į ragą.

„Snargliai prie nosies prišaldavo. Mokytoja pirmiausia mus pastatydavo prie krosnies, atitirpdydavo ir tik tada pradėdavo pamoką“, – biografiją nuo vaikystės dienų pasakoti pradėjo J.Mališauskas.

Nuo mažų dienų padėjo tėvui prie siuvimo. Tėvas ypač gerai siuvo kailinius, turėjo mašiną, kuri keturlinką avikailį susiūdavo, net iš Vilniaus klientai atvažiuodavo. Jono darbas būdavo rankomis atsiūlėti siuvinių šonus, paskui užlyginti.

Vasarą su broliais ir sesėmis traukdavo į Latviją burokų ravėti. Kadangi buvo trečias pagal amžių, teko jaunesnius vaikus auginti, mokėjo mažėlius suvystyti ir pagal to laiko paprotį juosta perrišti.

Po vidurinės baigimo atėjo šaukimas į sovietų armiją. Tarnavo už Šiaurės Uralo, taigoje. Papuolė į geležinio muštro dalinį. Koks vienas apsižioplina, kelia visą būrį į pratybas iš naujo. Parbėga, vandenį iš kerzinių batų išsipila, autus po savimi pasitiesia, kad nors kiek per naktį pradžiūtų.

Po pusantrų metų tarnybos tokiomis sąlygomis J.Mališauskas gavo viso kūno sąnarių uždegimą ir buvo paleistas. Grįžo namo su širdies yda.

Tuomet jaunam vyrui pėstute nueiti 3 kilometrus buvo bėda – vis duso ir sėdo pailsėti. Kur ligotam gauti darbą? Čia pravertė įgimti muzikiniai gabumai ir dar vaikystėje močiutės nupirktas akordeonas. J.Mališauskas įsidarbino kaimo kultūros namuose meno vadovu.

Bedirbdamas ir aukštesniuosius mokslus baigė, iš pradžių įgijo saviveiklinio choro vadovo specialybę, vėliau Vilniaus kultūros mokykloje baigė masinių renginių ir švenčių režisūrą.

Darbų turėjo – tik spėk suktis. Be vadovavimo meno kolektyvams, atrado pomėgį vesti ekskursijas. Tokiu būdu su turistų grupėmis išmaišė visą buvusią Sovietų Sąjungą. O savaitgaliais, kaip ir senelis, grodavo vestuvėse. Neretai tuoktuvių baliuje ir piršliu pabūdavo. Saviems už ačiū, svetimiems – samdomu.

Per ilgus metus visokių vestuvių matė. Vienose, Latvijoje, susėdo jaunieji už stalo, senelis juos pasveikino ir nuėjo atsigulti. Neilgai trukus baliauninkai apsižiūrėjo, kad senelis numirė. Vestuvės baigėsi, prasidėjo šermenys.

Kitąkart vestuvių puotą sujaukė prasidėjęs jaunamartės gimdymas. Tik grįžus iš santuokų rūmų moteriai prasidėjo sąrėmiai. J.Mališauskui teko mesti akordeoną ir vežti gimdyvę į ligoninę. Grįždamas atgal manė, kad tądien groti nebeteks, bet apsiriko: puota toliau vyko vien su jaunikiu.

Kitose vestuvėse vos pamatęs nuotaką iš juoko net groti nebegalėjo. Jaunamartė buvo aukšta, tvirta ir apvalaina lyg kamuolys. O kai pasirodė jaunikis, iš viso žadą užėmė. Tas galva žemesnis, bet dar apvalesnis. Pora – lyg futbolo kamuolys ir teniso kamuoliukas.

Vestuvių muzikantas ir graudžiai sriūbaujantį jaunikį matė. Po tuoktuvių ceremonijos vyras maukė degtinę stiklinėmis ir verkė net žagsėdamas, o prieš vidurnaktį ėmė ir pabėgo į mišką. Skuosdamas tolyn plyšavo visa gerkle, kad jaunoji žmonelė jam gyvenimą suėdė.

Nuotaka nusiplėšė nuometą, pasikaišė suknelę ir leidosi vyrui iš paskos. Paskui ją miškan išlėkė visas pulkas, muzikantai ir tėvai. Bėglio ieškojo iki paryčių, o radę ilgai vargo, kol jaunavedžius sutaikė.

Netikėčiausia kitų vestuvių kulminacija buvo tada, kai pasigėręs jaunikis po stalu nuvirto, o pirmosios vestuvinės nakties pareigas už jį atliko muzikantas. Po aistrų protrūkio grojikas prieš aušrą iš jaunamartės lovos paspruko, ši esą taip ir nesu-prato, jog permiegojo su svetimu.

„Dabar tas buvęs vestuvių muzikantas prie turgaus su dūdele groja“, – pasakojo J.Mališauskas.

J.Mališauskas groti į vestuves nebeina nuo to karto, kai pabuvojo didelėje puotoje Pasvalyje – joje dalyvavo gausus būrys podiumo gražuolių iš sostinės.

„Nėra kaip žodžiais apsakyti, kas ten dėjosi. Vestuvių muzikantai nerimti būna, bet tų gražuolių moralė – tai be dugno. Prisigėrė, ant bernų lipo, rankas į kelnes kišo. Pakraupau ir pasišlykštėjau, man nepakeliui su tokiomis vestuvėmis.

Anksčiau vestuvės būdavo šventė su tradicijomis, o dabar – šou. Dažnai vyresnio amžiaus giminių net nekviečia, šėlsta tik jaunimas“, – pasakojo pašnekovas.

Visą gyvenimą kitus mokęs groti ir dainuoti J.Mališauskas nė minčių neturėjo, kad kada nors rašys eiles. Eiliuoti jis pradėjo prieš 12 metų, po motinos mirties.

Būdavo, posmai galvoje dėliojasi be jokių pastangų, tik spėk užrašinėti. Neišsenkantis eiliuotų žodžių srautas ir pačiam J.Mališauskui kėlė nuostabą.

Prirašęs kelis sąsiuvinius eilėraščių, nunešė juos parodyti poetei Elenai Mezginaitei. Norėjo pasiteirauti, verta gadinti popierių ar ne. E.Mezginaitė savamokslio eiliuotojo nesupeikė, pagyrė, kad tekstai labai dainingi, ir pasiūlė eiles paversti dainomis.

„Jei poetė nebūtų paskatinusi rašyti, neturėčiau dabar vargo su knygų išleidimu“, – kaltai šypteli J.Mališauskas.

J.Mališausko kurtas dainas pamėgo Šiaulių saviveikliniai kolektyvai, jie yra išsileidę ir porą plokštelių su panevėžiečio kūryba. Meno vadovo kūrinius atlieka ir jo paties vadovaujami ansambliai.

„Rašau daug, eilėraščių pilna galva, o neturiu net kompiuterio, iš menkos kultūrininko algos jo nenusipirksi. Gal kas gali padovanoti seną?“ – gerų žmonių pagalbos tikisi J.Mališauskas.

Įsibėgėjusią eilių rašymo ir dainų kūrimo programą J.Mališauskui sujaukė prieš 3 metus jį užklupusi sunki liga. Tą kartą nuėjęs profilaktiškai pasitikrinti sužinojo, kad serga onkologine liga.

Pirmoji reakcija – didžiulis išgąstis. J.Mališauskas puolė skambinti pažįstamoms ir klausti, ką daryti. Moterys jam rekomendavo kreiptis į žolininkę.

„Ji man liepė suvalgyti bebrą arba šunį, neva tai padeda nuo prostatos vėžio“, – pasakojo pašnekovas.

Iš pradžių J.Mališauskas valgė bebro uodegas. Vėliau giminaitis parūpino visą bebrą, tačiau kai po naminio gydymo vis dėlto kreipėsi į medikus, išgirdo, jog keistieji vaistai nepadėjo ir vienintelis šansas išgyventi – operacija.

Prakalbus apie sveikatos problemas, J.Mališauskas papasakojo, kad beveik prieš du dešimtmečius jau buvo atsidūręs ant mirties slenksčio. Tai nutiko tais metais, kai atsikėlė gyventi į Panevėžį.

Per Naujuosius metus vyko jauniausios sesers vestuvės. Po baliaus jis su giminaičiu pėstute miesto gatvėmis traukė namo. Visai netoli namų juos užpuolė įkaušusių jaunuolių kompanija.

„Jie paklausė, kur einam, ir daugiau nieko neatsimenu, atsibudau ligoninėj paralyžiuotas. Vėliau giminaitis sakė, kad man kraujas bėgo iš akių, nosies ir gerklės. O prieš tai juodas katinas mums palei pat kojas pralėkė“, – nemalonius įvykius prisiminė J.Mališauskas.

Po ilgų gydymosi mėnesių J.Mališauskas dėl patirtų sunkių galvos traumų gavo invalidumą.