Iš pradžių buvau paskirtas šaltkalvio padėjėju – keitėme vamzdžių sklendes, tarpines, tokias keistas gyvates, supintas iš asbestu ir dar kažkokiu šlamštu impregnuotų pusiau geležinių, pusiau medžiaginių juostelių, matyt, jos nepraleisdavo skysčių, būdavo atsparios aukštoms temperatūroms, nes tais vamzdžiais tekėdavo ne žemės, ir net ne žmonių kraujas, o broga ar karštas vanduo.
Darbas buvo gana mėšlinas, nes visą laiką supo drėgmė, prieblanda, rūgimo ir rūgščių kvapai. Kita vertus, man patikdavo pati procedūra – išardyti, o paskui vėl sujungti. Tokie dalykai patinka visiems berniukams. Tiesa, dažniausiai jiems išeina tik išardyti, sujungimui reikalinga kur kas daugiau pastangų ir tam daugeliui nebeužtenka kantrybės.
Paskui mane perėmė suvirintojas, dideliuose katiluose reikėjo pakeisti šaldymo sistemas, tai yra ilgus, spiralėmis nuo dugno iki viršaus besisukančius vamzdžius, kuriais tekėdamas šaltas vanduo atvėsindavo mieles ir dar kokį nors masę ar skystį, bet tikrai ne spiritą, nes į tą milžinišką, gal per tris aukštus ištįsusį smagybių bokštą mūsų niekas neleido. Tiesą sakant, pagalvodavau ir apie tai – juk įlindęs į tokį samanės varymo aparatą turėtum būti lamingiausias žmogus pasaulyje – bet jau keletą akimirkų - kol prarasi sąmonę iš laimės.
Paskui atėjo rugpjūtis - prasidėjo obuoliai, ištiko klaikiausi jausmai, kokie tik gali ištikti septyniolikmetį. Jauna šviesiaplaukė laborantė vaikštinėdavo po teritoriją apsirengusi dailiu, bet jos kelių nesiekiančiu chalatuku, ir jos tvirtos, tarsi ištekintos, dailiai įdegusios kojos atrodė velniškai gražios. Visos gamyklos vyrai buvo užburti tų kojų – kai ji eidavo per kiemą, liaudavosi kaukšėję plaktukai, užgesdavo suvirinimo aparatai, pusiaukelėje sustingdavo obliai, veržliarakčiai sustingdavo ore ir tik girdėdavosi, kaip teška geidulingos seilės voratinkliais siūbuojančioje tyloje.
Stovėdavau su ilgu pagaliu prie obuolių duobės kaip Stikso upės keltininkas, baksnodavau susiraukusias obuolių vėles, kad pasiskubintų į paskutinį teismą, čia atidarydavau sklendę, čia uždarydavau - nelygu kaip prisireikdavo. Vandens srautas nešdavo obuolius grioveliu prie transporterio, kurio negailestingi kaušai kaip penkiasdešimties Cerberio galvų nasrai semdavo juos, keldavo aukštyn ir suversdavo į niekaip neužkemšamą malūnėlio bedugnę.
Obuoliai akimirksniu pavirsdavo į košę, ta košė tekėdavo į apačioje stovinčią dėžę, paskui ją aptraukdavo kažkokia medžiaga, panašia į labai tankų tinklelį ir galiausiai pakišdavo po presu – ir visas pasaulis pasrūdavo sultimis, ir vėl visiems tekėdavo seilės, tik dabar jau ne dėl gašlumo, o dėl paprastesnių dalykų, nes obuoliai dažniausiai būdavo rūgštūs, ir sultys būdavo rūgščios, ir vienintelis saldus dalykas – krūtinėj netelpanti būsena, kai mano Ieva žingsniuodavo pro šalį su kokiu nors mėgintuvėliu ar plevėsuojančiu popiergaliu, kuris man primindavo iš jos delno lesantį paukštį.
Žiūrėdavau į ją, jausdavausi esąs Adomas, norėdavau jai pasiūlyti gražiausių obuolių – tokių nuolat prisirinkdavau, bet ji į mane nežiūrėdavo, o jeigu ir žiūrėdavo, tai kaip į spuoguotą vaikėzą, o ne vyrą su kraujuojančia širdimi. Ji buvo pati nuostabiausia Ieva Rojaus sode, pilname nevilties obuolių.
Paskui aplink ją ėmė sukinėtis juodaplaukis, nedidukas vyrukas, bet su ūsais ir su ratais, kadangi dirbo vairuotoju. Kokie šlykštūs buvo jo ūsai. Ir kaip aš norėjau tokių! Dėdė Povilas patarė išsitepti panosę vištšūdžiu ir tada tie ūsai užaugsią kone per naktį. Tiesą sakant, jeigu mama būtų laikiusi vištų... Rašiau jai eilėraščius, svajodavau, kad prieisiu ir paduosiu, ir ji perskaitys, ir užmirš viską pasaulyje, ir mudu kartu valgysim mano surinktus obuolius ir žiūrėsim vakarop į rūką, lėtai slenkantį per pievas ir pelkes, ir patys pamažu pavirsim rūku, ir jos lūpos virs mano lūpomis, ir... paskui susigėsdavau tokių kvailysčių, plėšydavau eilėraščius ir mėtydavau į obuolių pilną griovį, ir mano meilės žodžiai plaukdavo kartu su apdaužytais obuoliais, su negyvomis lauko pelėmis, sutraiškytomis varlėmis, pasiklydusiais sliekais ir vabalais ir susimaišydavo su jų krauju, ir virsdavo sultimis.
Galiausiai atėjo ruduo, man teko apsivilkti moksleivio uniformą, Ievos vaikinas ėmė ir pasikorė su visais ūsais, ji po metų ištekėjo už kažkokio asilo. O aš iki šiol nemėgstu juodų ūsų ir obuolių sulčių.