Šiltnamyje, kaip ir lauke, daržoves auginant pagal gamtinės žemdirbystės taisykles, elgiamasi taip pat – lysvės visada turi būti padengtos mulčiu. Tačiau dėl aukštesnės temperatūros šiltnamyje organinių medžiagų fermentacija vyksta greičiau. O tai reiškia, kad mikroorganizmai mulčio „suvalgys“ daugiau. Taigi jo dėti reikės dažniau. Todėl parankiau rinktis lėčiau besiskaidančias medžiagas.
Pasak S. Jasionio, vienas geriausių variantų – šiltnamį mulčiuoti įvairiomis medžio pjuvenomis. Jos gali būti ne tik lapuočių, bet ir spygliuočių (pastarosios dar geriau, nes apsaugo nuo pelėsių). Pjuvenos – ilgalaikis mulčias, vieną kartą uždėjus reikiamą sluoksnį, jis tarnauja metus. Tuo tarpu šviežios žolės į šiltnamį nespėsime nešti ir krauti, ją kaip mat suskaido mikroorganizmai.
„Vienas gamtinės žemdirbystės entuziastas Ignalinos rajone savo reikmėms augina daug įvairių daržovių lauke, turi ir nemažą šiltnamį. Jame visos pomidorų, baklažanų, paprikų, arbūzų lysvės mulčiuotos pjuvenomis kartu su medžio žievėmis. Tokio mulčio pripilta storai, beveik sprindžio sluoksnis. Nors žinome, kad šviesios pjuvenos atspindi saulę ir po jomis žemė ne taip greitai įkaista, bet po plėvele – šilta, todėl problemų dėl temperatūros režimo nėra. Šiltnamis nuolat laistomas. Jau antrąją vasaros pusę, kai lankėmės pas augintoją, šiltnamyje ant mulčio matėme pridygusių įvairiausių grybų! O jie rodo, kad organinių medžiagų fermentacija yra geriausia, kokia tik gali būti, nes grybiena, jos fermentai „ima“ viską. Be to, grybai simbiozėje su augalais gamina giberelinus – hormonines medžiagas, kurios ir skatina daržovių augimą ir derėjimą“, – pasakoja S. Jasionis.
Grybų buvimas rodo sveiką gamtinio daržo būklę. „Grybai – didžiausias turtas, juos, nesvarbu, kokie būtų (valgomieji ar vadinamieji šungrybiai), reikia itin gerbti, nes nuo jų labai priklauso fermentacija ir augalų mityba. Be to, grybiena saugo lysvę nuo perdžiūvimo tuo atveju, jeigu dėl kokių nors priežasčių mulčio sluoksnis labai suplonėja. Tuomet grybienos hifai likusį mulčią sukabina į plutą, kuri ir saugo dirvožemį nuo perdžiūvimo, jame išlieka visa mikroflora“, – sako S. Jasionis.
Kitas lauko ir šiltnamio daržininkystės skirtumas – laistymo būtinybė. Lauke auginamų mulčiuotų daržovių laistyti beveik niekada nereikia (nebent išimtinais atvejais – esant didelei sausrai arba norint gauti gausų derlių!). Tuo tarpu šiltnamyje, nors ir po mulčio sluoksniu, žemė greičiau išdžiūsta (nes esant aukštesnei temperatūrai labiau garuoja), todėl be laistymo neišsiversime. „Laistyti reikia tiek, kad mulčias visada išliktų drėgnas“, – pataria S. Jasionis.
Aišku, gamtinės žemdirbystės šiltnamyje, kaip ir bet kuriame kitame, reikėtų nepamiršti daržovių rūšių derinimo. Nepatariama kartu auginti agurkų ir pomidorų. Ne dėl jų tarpusavio „antipatijos“ – dėl to, kad šioms daržovėms reikia skirtingo temperatūros ir drėgmės režimo. Jei vis dėlto kitokios galimybės nėra, reikėtų pomidorus ir agurkus perskirti plėvelės siena. Pomidorai itin nepakantūs kondensaciniams lašams, todėl šiltnamyje turėtų būti įrengtas tinkamas vėdinimas. Jie nebijo skersvėjo. Tuo tarpu agurkai nemėgsta staigių temperatūros svyravimų. Jiems reikia didesnės drėgmės.
Šiltnamis, pasak S. Jasionio, gamtinės žemdirbystės požiūriu turi vieną reikšmingą trūkumą – jo danga, nesvarbu, ar plėvelė, ar stiklas, sulaiko nemažą dalį saulės šviesos. Todėl auginamose lapinėse daržovėse bus daugiau nitratų, nes dėl šviesos stygiaus viso išsiskyrusio azoto jos nespėja paversti baltymais. O šiltnamyje auginamos vaisinės daržovės (pomidorai ir kt.) didelių kiekių nitratų gal neturės, bet savo skoniu nusileis augintoms lauko lysvėje. „Ignalinos daržininko šiltnamyje auginti pomidorai buvo skanūs, bet lauke jo augintieji buvo vis tiek skanesni“, – prisimena S. Jasionis.