Kas sėdi deguto šaukšte

Tačiau oficialios VMVT ataskaitos džiugina ir Vilniaus, ir Briuselio pareigūnus. Mūsų valdininkams svarbu gražus munduras, ką ten ūkininkų, visuomenės ar valstybės interesai. Privačioje kišenėje sąžinė nutyla.

Didžiosios šalies pieninės šaukia stokojančios žaliavos. Suprantamas perdirbėjų rūpestis pastarąjį dešimtmetį pieną supirkti pigiai. Tokia „strategija“ suformavo atskirą verslą: surinkti pakelėmis kibirėliais suneštą pieną ir jį nuvežti į perdirbimo įmonę.

„Žalią šviesą“ tokiai tvarkai uždegė ta pati visa matanti VMVT. Įsigaliojus Europos Sąjungos teisės aktams, ypač išmokoms už ankstyvą pasitraukimą iš žemės ūkio verslo, kaimiečiai „prarado“ karves, piendavių savininkais tapo miestuose gyvenantys buvusių ūkininkų vaikai ir vaikaičiai.

Valstybės institucijoms žinomi tik galvijų numeriai ir savininkų adresai – nusiųsti išmokas už kvotinį pieną. Dzūkijos šviesuolis, vienas žemdirbių sąjūdžio kūrėjų dr. Kazimieras Sventickas su širdgėla pasakoja, jog agrarinės reformos pergalę atšventė miestiečių lobizmas. Ūkininkams žemė – kaip motina, kuri maitina, rengia ir slepia nuo pavojų. Kitu, sutenerišku požiūriu, žemė yra objektas parduoti, pirkti, spekuliuoti.

- Politikų dauguma – miesto, ne kaimo žmonės, – sako Lietuvos pieno gamintojų asociacijos tarybos narys, pažangaus pieno ūkio savininkas Albinas Šneideris. Jo įsitikinimu, pieno sektorių išlaikys atsakingas požiūris į verslą. Maisto problema aktuali ir kaimo, ir miesto žmogui. A. Šneideris ūkį kūrė tėviškėje, investavo nemažai už parduotą pieną gautų lėšų. Pasak ūkininko, kasmet brangsta pašarai, trąšos, technika, taip pat ir paslaugos.

- Viskas turi būti su protu, – apie verslo perspektyvą kalba A. Šneideris. Jo nešiurpina seni ir nauji VMVT reikalavimai: ūkyje laikomasi kokybiško produkto gamybos sistemos, galvijų sveikatingumu pagal sutartį rūpinasi veterinarijos gydytojas.

– Pieno kokybės metai mums nesibaigia, – sako LPGA tarybos narė Adelė Adamonienė. Ji prisimena prieš keletą metų VMVT inicijuotą judėjimą suteikti pažangiems pieno ūkiams „produkto sveikumo“ sertifikatą, leidžiantį tiesiai iš ūkio pieno žaliavą parduoti visose ES šalyse. Dabar pieno ūkių savininkai pasirūpino „sveikos bandos statusu“. Abiem atvejais padidėjo išlaidų, išaugo dokumentų kupetos.

– Tačiau už pieną supirkėjai nė cento nepridėjo, – ūkininkų rūpesčius dėsto A. Adamonienė. Jos nuomone, pieno gamybos sektoriui įtakos turėjo ir krizė, ir nesuskaičiuojami tikrintojai, išlaikomi mokesčių mokėtojų (tarp jų ir žemdirbių) lėšomis. Nemažai kaimiečių sunkmečiu išpjovė savo galvijus, likusieji pusvelčiui parduoda savo vienos ar dviejų karvučių pieną surinkėjams–tarpininkams.

– Iš savo ūkio parduodu iki keturių laipsnių atvėsintą šviežią pieną, – teigia A. Adamonienė, – neįsivaizduoju, kodėl taikomi nevienodi standartai, leidžiama supirkti pakelėmis kibirėliais suneštą šiltą pieną.

– Vis dažniau galvoju ne apie ūkio plėtrą, o apie naikinimą, – savo širdperša dalijasi LPGA tarybos pirmininko pavaduotojas Vytautas Stankevičius. Jis pastebi pavojingai plintančią politinę tendenciją: Lietuvoje lengviau parazituoti, o ne dirbti. Ekologinio ūkio savininkas V. Stankevičius teigia siekiantis pažangos, vienas pirmųjų įsigijęs vadinamąjį „ES produkto sveikumo sertifikatą“, dabar – sutvarkęs dokumentus dėl sveikos bandos statuso. Rūpestis ūkio galvijų sveikata, specialisto paslaugos per metus jam kainuoja apie 24 tūkst. Lt. Tačiau šalyje nemažai ūkių, laikančių iki 50 melžiamų karvių, kurių savininkams neskauda galvos dėl galvijų priežiūros, pieno kokybės ir pan. Savo ūkyje V. Stankevičius įdarbinęs 30 kaimiečių, moka jiems atlyginimus, mokesčius valstybei. Tačiau valstybė, pasak ūkininko, elgiasi kaip ta pasakos pamotė, po slenksčiu iškasusi duobę ir pripylusi į ją žarijų, kad našlaitė Sigutė įkristų ir pražūtų.

– Lietuvoje sureikšminami kažkokie kvailiojantys šokėjai, o žemdirbiui paliekama vietos tik kriminalų ar humoro skiltyse, – pasakoja V. Stankevičius. Neseniai artimiausios mokyklos vaikai rašė rašinėlį „Kaip ūkininkai teršia gamtą“.

LPGA tarybos pirmininko pavaduotojui V. Stankevičiui stebėtinas atrodo VMVT užmojis Pieno kokybės metams rengti ne vieną milijoną litų pareikalausiančius, pasak vieno šmaikštuolio, „buterbrodinius kursus“. V. Stankevičiaus turimais duomenimis, Biržų rajone yra apie dvi dešimtys prekinių pieno ūkių. Būtų naudinga juose sulaukti kvalifikuotos VMVT specialistų pagalbos – pieno, galvijų kraujo tyrimų, vertingų patarimų pavidalu. Be to, valdininkui kėdę be priežiūros lengviau palikti, nei ūkininkui karvę...

– Blogos kokybės pieno žaliava neturi būti superkama ir perdirbama, – kategoriškai tvirtina LPGA tarybos narys Vytautas Lekešys. Jam nuostabą kelia atsainus VMVT valdininkų požiūris į „ŪP“ aprašytą Klaipėdos r. pieno ūkį, kuriame melžiamos karvės tiesiog skęsta mėšle. Kaip iš tokio žalio (žalios spalvos) pieno pagaminti baltą sūrį? Maisto vartotojai apgaudinėjami, jie turėtų protestuoti. LPGA tarybos nario nuomone, VMVT inspektoriai turėtų vengti įprastų vienadienių viešųjų ryšių akcijų, o bent septynias paras be poilsio kontroliuoti šalies pienines, tikrinti, kokia žaliava atvažiuoja, kur ir kaip utilizuojamas netinkamas perdirbti pienas. Kol to nebus – permainų maisto ūkyje nelaukime.

– Jei reikalavimai pieno kokybei griežtės, pieno gamybą nutrauks nemaža dalis tiekėjų, smulkių ūkininkų, – teigia pieną surenkančio žemės ūkio kooperatyvo „Rešketėnai“ valdybos pirmininkas Algirdas Leščiauskas. Pastaruoju metu kooperatyve yra 500 pieno statytojų. Kooperatyvas savo transportu žiemą kasdien surenka 30 t pieno, vasarą – apie 60 t. Pasak A. Leščiausko, didesnę surenkamo pieno dalį tiekia stambūs ūkiai, tačiau yra nemažai ir smulkiųjų, kuriems labai paranki žaliavos išvežimo paslauga. Jeigu tokią sistemą VMVT uždraus, kaimiečiai atsisakys pieno gamybos. Nežinia kamuoja ir miestelių gyventojus, kurie laiko iki 19 karvių. Pagal ES reikalavimą, prie savo tvartų mėšlidžių jie įsirengti negalės: per arti kaimynai.

ŽŪK „Rešketėnai“ vadovas A. Leščiauskas teigė ėmęsis pieno kokybės gerinimo reikalų. Kooperatyvas įsteigė veterinarijos gydytojo etatą, specialistas teikia paslaugas, moko kooperatyvo narius. - Pieno sektoriuje mes elgiamės kaip Lietuvos miškuose po praėjusių metų rugpjūčio audros – kertame sveikus medžius, o išvartas paliekame, – alegorijos ieško LPGA tarybos narys V. Lekešys. Jis prisimena netolimos praeities pamokas, kai tik Rusijos veterinarijos tarnyboms įsikišus mūsų specialistai suskato rūpintis pieno žaliavos ir produktų kokybe.

- Po aprašyto skandalo Klaipėdos rajono pieno ūkyje turėtų lėkti valdininkų galvos, – teigia V. Lekešys.

Biržietis V. Stankevičius pasakoja retkarčiais pasižiūrintis kaimyninių šalių televizijų laidas. Prezidentai, premjerai „ant kilimėlio“ kviečiasi už žemės ūkį atsakingų žinybų vadovus, nagrinėja problemas, ieško sprendimo būdų, numato finansavimą. Kada Lietuvos vadovai domėjosi „ekonomikos garvežiu“ skambiai pavadinto žemės ūkio reikalais?

– Su nuskurdintu, verslo atsisakančiu žemdirbiu iš Lietuvos išeis „geležis“ – poeto minėtas tautos atsparumas, dvasinė sąvastis, – susijaudinęs kalba V. Stankevičius.

– Užkibome ant Briuselio meškerės, – jam pritaria V. Lekešys, – ir tik mes patys kalti, kad nemokame išklausyti savo žemdirbių balso: rezervato statusas jau už vartų.

Vartotojui svarbu produkto išvaizda, kokybė, dar kaina. Po kokias srutas braido pieną tiekianti karvė, sūrio pirkėjas nežino. Jis moka mokesčius, iš kurių išlaikomos maisto kokybę garantuojančios valstybės tarnybos. Pastarosioms pagal ES (galbūt) reglamentą priklausytų tikrinti ne tik išlaidų upeliuose braidančius ūkininkus, bet ir daug pigaus bei prasto pieno pageidaujančius perdirbėjus, gyvenančius pagal rusų priežodį „kaip sūris svieste“ (lietuviškas atitikmuo – „kaip inkstas taukuose“).

Iki šiol neaišku, kieno interesams palankesnės nuo praėjusių metų įsigaliojusios naujos Pieno supirkimo taisyklės, veikti nepradėjęs ir užspringęs Pieno kokybės gerinimo fondas, „sveikos bandos statusas“, būsimos Pieno kokybės metų paskaitėlės.

- Pieno gamintojų asociacijai reikia jauno, sumanaus vadybininko, – tvirtina LPGA tarybos pirmininko pavaduotojas V. Stankevičius.

Jam pritaria ir kiti LPGA tarybos nariai. Bendraudami su kitų ES šalių pieno gamintojais, Lietuvos ūkininkai pastebi mūsų šalies nenorą integruotis lygiaverčiais partneriais. Mumis manipuliuojama, o mes tylime, nes esame po vieną, suskaldyti į stambius ir smulkius, į gamintojus ir perdirbėjus, į pavaldinius ir valdininkus. Kažkas rado sūryje tetraciklino, mušamės į krūtinę – „esame blogi lietuviai“... Plūduriuoja melžiamos karvės mėšluose, skalanduoja šilto pieno kibirėliai pakelėmis – nesugebame priversti valstybės pareigūnų atlikti savo pareigą.

Sakoma, kad šaukštas deguto pagadina statinę medaus. Kalbinti ūkininkai žino, kas sėdi tame šaukšte. Žinote ir jūs.