Tėvo dovana – akys, kuriose regėti jo jaunystės žydruma. Anouchka patikslina, kad josios akys maino spalvą priklausomai nuo nuotaikos ir viena yra šviesesnė už kitą. Kitaip sakant, tėtis yra tėtis, o ji yra ji.
20-metė mergina nutarė debiutuoti kaip aktorė šalia savo garsiojo tėvo „Les Bouffes Parisiens“ teatro spektaklyje „Paprasta diena“. Jame abu atlieka pagrindinius vaidmenis. A.Delonas vaidina susirūpinusį ir nerimo kamuojamą tėvą, neįstengiantį susitaikyti su tuo, kad duktė Julie išskleisianti sparnus savarankiško gyvenimo skrydžiui.
***
– Ar spektaklyje yra kas nors iš jūsų gyvenimo?
– Tikrai yra. Pjesė sukurta specialiai man. Prieš dvejus metus tėvas paprašė scenaristo Erico Assouso sugalvoti ką nors tokio, kur galėtumėme drauge vaidinti. Aš apie tai nieko nežinojau.
Kai tėvas supažindino su šiuo sumanymu, iš džiaugsmo puoliau jam ant kaklo. Mano svajonė – būti aktore, o debiutuoti šalia A.Delono – ypatinga galimybė.
– Ar ir tikrame gyvenime tėvą kankina nerimas?
– Na, jis iš tų, kurie prašo išsiųsti žinutę prieš leidžiantis į metro, o po to – atvykus namo, liudijančią, jog esu sveika ir gyva. Ypač dabar, kai gyvenu viena. Tačiau kitose situacijose jis pakankamai ramus.
Taip pat, kaip ir spektaklyje, prieš metus buvau surengusi vakarienę, kad galėčiau tėvą supažindinti su savo vaikinu. Tikrasis vakaras nebuvo toks audringas, kokį regėsite teatro scenoje.
– Rizikinga rinktis tą pačią profesiją, kaip tėvai. Nesibaiminate, kad būsite nuolat gretinama?
– Žinoma, jaučiu didelį stresą. Premjeros vakarą mane ištiko panikos priepuolis. Tačiau porą minučių prieš uždangos pakėlimą išgirdau publikos šurmuliavimą, ir noras atsidurti scenoje nugalėjo baimę. Puoliau jon. Buvo puiku.
– Kada pajutote aistrą vaidinti?
– Nuo vaikystės. Su broliu Alainu Fabienu stebėdavome tėvą filmavimo aikštelėje. Žavėdavausi tuo, kas vyko už kadro. Klausimais užversdavome garso techniką ir režisieriaus padėjėją.
Vėliau, būdama 13-os, su tėčiu ir Ornella Muti vaidinau televizijos filme „Liūtas“. Patyriau stiprų trupės bendrumo jausmą. Toks profesinis sutarimas – retas dalykas. Tuomet ir nutariau tapti aktore.
– Kodėl publika apie jus išgirdo tik dabar?
– Tėvai labai mane saugojo. Jie išsiskyrė, kai buvau 10 metų, ir aš su motina persikėliau gyventi į Amsterdamą. Šis miestas – labai gražus, žmonės – simpatingi, nelinkę komplikuoti sau gyvenimo.
– Kaip ir paryžiečiai?
– Paryžius – labai gražus, net ir kai lyjant papilkėja (juokiasi). Olandijoje gyvenimas yra paprastesnis. Prieš šešerius metus išvykau iš Amsterdamo į Prancūziją studijuoti teatro meno. Po mokslų prestižinėje „Le Cours Simon“ dramos mokykloje tėvai nutarė, kad esu pasirengusi debiutui.
– Ar jie ką nors patarinėja?
– Ne, sutarėme scenoje užmiršti giminystės saitus. Patarimus duoda režisierius. Tėvas man yra vien kolega.
– Negi jie neįspėjo apie šou pasaulio pavojus?
– Tai mamos pareiga. Jai gerai pažįstama antroji medalio pusė, juk ji buvo modelis ir aktorė, Olandijoje dirbo „Grazia“ žurnaliste. Mes labai sutariame, mama mane užkrėtė aistra madai, ypač – papuošalams. Patarė neskaityti kritikos.
– Ką mama mano apie spektaklį?
– Mama dar nematė jo.
– Kodėl gi?
– Noriu, kad jį išvystų, kai būsiu tobula. Trokštu, kad ji manimi didžiuotųsi.
– Kuria aktore labiausiai žavitės?
– Elizabeth Taylor.
– Šiek tiek nostalgiškas pasirinkimas. O kokios muzikos klausotės?
– Man labai patinka Gene Kelly. Svajoju tapti artiste, gebančia dainuoti, šokti ir vaidinti. Norėčiau vėl pradėti mokytis klasikinio šokio. Šiuo metu kūną mankštinu žaisdama tenisą ir praktikuodama prancūzišką kikboksą.
– Be darbo, kas dar jus sieja su tėvu?
– Kelionės ir pomėgis skaniai pavalgyti.
– Esate gurmanė?
– Taip. Žaviuosi italų virtuve. Skaniausiai teko pavalgyti viename Albos restorane, esančiame Pjemonto regione. Žinoma, drauge su manimi buvo tėtis.