Žinoma, VTEK nėra teismas, savo nuomonę valstybės vadovas gali reikšti,
kada tik nori, bet kas dabar gali paneigti, kad ta nuomonė neturėjo
įtakos VTEK išvadai?
Eilinė istorija pamažu susikrovė į politinį lauželį, ant kurio
prezidentė išpylė didžiausią kiekį žibalo. Dėl to ir atsidūrė
žiniasklaidos akiratyje.
Visuomenei pagrindine tema tapo ne ūkio ministro likimas, bet
prezidentės ir premjero santykiai. Ūkio ministrą greitai visi pamirš,
aistros nurims, bet tema, iki šiol mūsų istorijoje apeita, ateityje tik
plėsis, ji bus pažymėta didesniais ar mažesniais laužais. Tol, kol
egzistuos tokiems konfliktams dar prieš dvidešimt metų užprogramuota
politinė sistema.
Daug buvo ginčytasi, ką iš tikrųjų reiškia Prezidento institucija,
pakankamos ar ne jos galios, kur ribos, dažnai buvo prisimenamas
tarpukaris, bet tikrovėje veikia sena politinė taisyklė - valdžios yra
tiek, kiek jos pasiimi.
Buvę du atkurtos Lietuvos prezidentai valdžios ėmė nedaug.
D.Grybauskaitė stengiasi tiek, kiek leidžia pati plačiausia Prezidento
institucijos interpretacija.
A.Brazauskas, silpnai mokėdamas ES kalbas, stengėsi jaukiai įsitaisyti
Lietuvoje, laikėsi toliau nuo jį be paliovos kritikavusių dešiniųjų,
jautėsi šiek tiek izoliuotas, o kebliose situacijose bandė išsisukti
žiniomis apie ūkinius reikalus. Bet turėjo puikią intuiciją
V.Landsbergio atžvilgiu, todėl beveik niekada nedarė politinių klaidų.
V.Adamkus amerikietišku užmoju metėsi atvesti Lietuvą į euroatlantinę
bendriją, prioritetu pasirinko užsienio politiką, o vidaus klausimus
paliko gausiems lietuviškų subtilybių žinovams. Susikūrė ramaus,
intelektualaus ir kartais net pasyvoko, užtat visada korektiško, vadovo
įvaizdį.
Prezidentavimo pabaigoje kėlė prezidento galių išplėtimo klausimą,
kadangi dėl klasikinio vakarietiško išsilavinimo nežinojo, kad galios
nėra suteikiamos, bet pasiimamos.
D.Grybauskaitė nežinia kurioje mokykloje suprato - jeigu nevadovausi,
vadovaus tau. Gabi daug kam, iškart užėmė ir antrojo premjero vietą.
Jau pirmaisiais savo žingsniais atitiko daugelio žmonių lūkesčius -
vadovas stiprus ne proto galia, o konkrečiais veiksmais konkrečių
žmonių atžvilgiu.
Dar prieš tapdama prezidente ir eurokomisarės poste visiškai nemanydama,
kad politikuoja, pareiškė, kad premjeras G.Kirkilas su visa kariauna yra
beviltiški. A.Kubilius, nesugalvodamas ką buvusio valdžios kolegos
atžvilgiu galėtų pasakyti šiurkščiau, bemat parėmė jos kandidatūrą į
prezidentus.
Politinės giljotinos istorija visiems gerai žinoma. Jos sukeltos
euforijos bangos iki šiol tebeskalauja Lietuvos provinciją.
Kol kas dar niekam nepasisekė nustatyti tikrųjų motyvų, dėl kurių
kokie nors reikšmingesni pareigūnai buvo atleisti ar jiems pareikštas
nepasitikėjimas.
„Sodros“ vadovo M.Mikailos atžvilgiu buvo pasakyta trumpiausiai - seniai
reikėjo. Teko skaityti kelis eksperimentinius bandymus atrasti skirtumų
tarp prezidentės ir V.Ušacko užsienio politikos. Gal jie ką nors ir
įtikino. Užtat teko girdėti priekaištą, kad buvęs URM vadovas pernelyg
mėgo fotografuotis.
Jau niekas neabejoja bergždžiais pakeitimais teisėsaugoje. Ir netgi
atvirkščiai, reformos pasirodė esančios sujauktos ir neparuoštos.
Valdžios ėmimas išsiplėtė net iki domėjimosi operatyvinių darbuotojų
rotacijomis ir agentūriniu darbu. Garantuoju, jog premjeras apie tai
net skaitęs nėra. Atsimenu iš senų sovietinių žurnalų - Šiaurės Korėjos
vadovas, įlipęs į garlaivį, iš dūmtraukio nustatydavo variklio gedimą.
Viską žino ir A.Lukašenka.
Žmonėms tai patinka, sako genialaus Ilfo ir Petrovo romano „Dvylika
kėdžių“ vienas herojų. Manau, jog visos galvų pjūtys ir griūtys tik tam
ir rengiamos. Tačiau kuo jos baigiasi?
Ginklas atsigręžia prieš jo kūrėjus. Konservatoriai, nuoširdžiai ploję
prezidentei šienaujant teisėsaugos ir valdininkijos pievose, staiga
nustebo neišgirdę paaiškinimų dėl D.Kreivio. A.Kubilius ir klausimą
suformulavo: o ką Prezidentė turėjo galvoje, kokie nepasitikėjimo
ministru argumentai?
Manau, jog mūsų nedidelės valstybės vadovė taip pat nustebo - kodėl
nieko neaiškinusi visų kitų atžvilgiu ji privalo daryti išimtį nedidelio
ūkio ministrui? Pagaliau, jeigu neaišku, kreipkitės į iškilius Lietuvos
politikus - juk ne taip seniai vienas iš jų V.Ušacko atleidimo atveju
atsitiktinai nedviprasmiškai pasakė, kad prezidentė elgiasi teisingai
ir niekam nieko neprivalo aiškinti.
Ateitis nėra miglota. Ir toliau niekas žmogiškai nepaaiškins savo
veiksmų. Ko gero, nauja, dviprasmiška dviejų valdžių santykių situacija
džiugina opoziciją. Bet jos tas pats laukia. Ateity.
Kažkada, griūnant imperijai, daug buvo kalbama ir apie žmogaus orumą.
Sistema, kurią buvo norima nuversti, buvo bloga ir dėl to, kad žmogus
joje buvo laikomas varžteliu.
Tikėtasi sukurti santvarką, kurioje kiekvienas galėtų jaustis oriai.
Tarnautojas tai pat ne koks gyvis, pavadintas viešu asmeniu, paspardomu
politiniu kamuoliu, o žmogus su savo istorija, garbe ir galimybe už ją
kovoti.
Savaime suprantama, politika nėra pasivaikščiojimas po rūtų darželį,
tarpusavio kovose gali kristi ir ginklo į rankas nespėjęs paimti, o
apspjaudytas turi ilgai valytis.
Lietuvoje visada vyko kova už politinį būvį. Ilgą laiką ji vyko tarp
dviejų žmonių. Dabar ji virsta kova tarp dviejų institucijų, kuri
pareikalaus kur kas daugiau politinių aukų.
Manau, kad D.Kreivys ir tapo tokios kovos, kas valstybėje stipresnis,
auka. Ne paskutinė. Ir jeigu nebus paisoma elementariausių, nors ir
silpnos demokratijos taisyklių, o svarbiausia - žmogiško matmens,
pasekmės gali būti liūdnos.