Sudaiktintos valios paakinta vaizduotė jau srebia rieškučias vandens tonas, o rankos taršo sultingai iškeptos mėsytės kalnus.
Viltis, proto „mašinėlės“ dar vis palaikoma, subliūkšta. Vien tik pirmyn žengiančios kojos, vien tik jos išliko vis dar riktuojančio proto sąjungininkės. Mat jas neša gyvasties poreikio paskata. Tokia išlikimo būtinybės palaikoma iliuzija: „Štai už tos kopos išnirs oazė, ir prisipildysiu silpstančios gyvasties saiką?“
Lūkesčio nešinos kojos spartina žingsnį. Tačiau anapus kopos vėl išnyra iki skausmo pažįstamas auksinės saulės nutviekstas neaprėpiamas smėlynų horizontas. Lūkestį pakerta neviltis, o kojas – bejėgiškumas. Krentu į smėlį ... Sekundė kita buvoju ten smėlyje be nuovokos: „Kur esu?” Ir kas aš esu?“ Akyse tamsa, o sieloje spengianti tuštuma. Karštas smėlis, atrodo, tuoj pradegins mano akiduobes ir siela išsilydys dykumos smėlio karštyje.
„Ir gerai. Gerai, taip ir teįvyksta“, staiga stiprėja mintis, juk laikas pabaigti šitą „ekskursiją“. Ne tik šitą pažadėtosios vilties nesusipratimą dykumoje, bet ir visą gyvenimo nesąmonę. Kodėl aš čia kaži kokioje žemėje turiu spręsti savo gyvasties problemą? Ne mano tai reikalai. Ne mano. Velniop, kad esu „kūrinys“! Neprašiau, kad juo tapčiau. Neprašiau. Buvau, kas buvau. Ir, matyt, iš viso nebuvau. Ir gerai. Nes nebuvo šitos nelaimingos amžinos būties problemos.“
Dar akimirka kita ir smėlis taps manosios pilnatvės saiku. „Smėlis yra gerai“, persmelkia kita mintis, išsiskaidysi tuoj ir tapsi šita saulės auksu nužerta begalybe. Ramybė.“
Sudie, Dieve. Ir viskas bus kaip Pradžioje:
„Tuomet VIEŠPATS Dievas padarė žmogų iš žemės dulkių ir įkvėpė jam į nosį gyvybės alsavimą. Taip žmogus tapo gyva būtybe.“ (Pr 2, 7)
Pradžioje Tu pamatei mane tūnantį dulkėse. Pamatei, kai Tu nori, ne kaip aš. Nes manasis aš ir yra Tavasis panašumas. Tokį Tu mane įžvelgei savyje ir sutvėrei mane iš dulkių Savąją gyvastį. Dulkės - štai šitas smėlis! - tapo tavo Gyvasties indu.
Ir tapau aš tada amžinai dulkina gyvasties problema. Nes dulkės tapo mano dieviškos gyvasties būtove. Nes aš patikėjau, kad Šviesos nešėjo (Liuciferio) aukso nužerti smėlynai ir yra tai, ko trokšta manoji dieviškoji gyvastis. Ir „auksinės“ dulkės tapo manosios amžinasties maistu.
Ir štai aš, Dievo kūrinys, guliu dulkėse ir virstu į dulkes. Kaip ir pažadėjai – suvirsti atgal į dulkes. Pasiryžtu ir suvirstu.
Sudie, Dieve.