- Tavo kūrybinė biografija atrodo pakankamai įspūdingai – dar studijuoji, o jau esi sukūręs gana daug vaidmenų. Ar pats save vadini sėkmingu aktoriumi?
- Iš tikrųjų vaidmenų nėra daug – gal tiesiog viską sudėjus į vieną sąrašą taip atrodo. Daugiausiai vaidinu pas Gintarą Varną. Susiduręs su kitais režisieriais gaunu arba nedidelį epizodą, arba tiesiog esu įvedamas vietoj kito aktoriaus.
O ar esu sėkmingas aktorius – apie tai niekada nepagalvojau. Tiesiog situacija klostosi gana sėkmingai. Kai reikėjo pasirinkti, į kurio kursą stoti– Gintaro Varno ar Algirdo Latėno – pasirinkau sunkesnį variantą – stojau iškart į antrą Gintaro Varno vadovaujamą aktorių kursą. Tai buvo pirmas mano sėkmingas sprendimas aktorystėje.
- Aktorystę laikai savo profesija ar pašaukimu?
- Aktorystę laikau amatu, kurį noriu išmokti gerai valdyti. Ir man labai patinka tai, ką aš dabar darau.
- Kokie tavo vaidmenys tau yra patys artimiausi?
- Daugiausiai aš dirbau su Pamišėliu (spektaklis „Pamišėlio užrašai“ – aut.). Jis yra daugiausiai išnagrinėtas iš visų, kuriuos teko vaidinti, todėl geriausiai pažįstu būtent jį.
Į mane panašiausias, ko gero, yra Semkė (spektaklio „Dekalogas“ personažas – aut.). Jis toks kaprizingas, aršus. Semkė yra paauglys, o aš savyje kartais pastebiu „problemiško“ paauglio savybių.
- Ar teatro pasaulyje turi autoritetų?
- Man autoritetas yra režisierius Oskaras Koršunovas. Norėčiau pamėginti su juo dirbti, tačiau dar ne dabar. Manau, tam reikia daugiau įgūdžių ir patirties nei turiu šiuo metu.
- Priklausai teatro judėjimui „No theatre“. Kokiu tikslu įkūrėt šį judėjimą ir kokia yra jo idėja?
- Viena iš susibūrimo priežasčių buvo nepasitenkinimas tuo, kad žmonės nebemėgsta teatro, mažai vaikšto į spektaklius, o kai vaikšto, dažniau renkasi tuos, kurie, mūsų nuomone, yra ne patys kokybiškiausi ir profesionaliausi. Tuo tarpu didesnės meninės vertės spektakliai yra mažiau lankomi.
Neseniai su „No theatre“ ėjome į gatves ir vaidinome tam, kad žmonės atkreiptų dėmesį bei ateitų mūsų pažiūrėti. Ir ne tik mūsų. Be abejo, visa tai buvo ir mūsų teatro judėjimo reklama. Tačiau pirminis tikslas buvo visuomenei parodyti, kad egzistuoja ne tik komercinis teatras, yra šis tas daugiau.
Aišku, yra ir geros komercijos. Jeigu komerciniais spektakliais vadinsime tuos, į kuriuos ateina itin daug žmonių ir kurių bilietai labai brangūs, tuomet ir Oskaro Koršunovo teatras yra komercinis. Bet jie daro kokybiškus spektaklius.
- Tad publika renkasi ir kokybišką teatrą.
- Taip, tačiau galėtų ateiti ir į kitus gerus spektaklius, pavyzdžiui, sukurtus „No theatre“. Ir, žinoma, eina.
Pats tikiu, kad alternatyvūs meno kūriniai, neformatas, gali tapti komercija. Nemažai svarbiausių dalykų meno pasaulyje, kažkada buvusių pogrindyje, galiausiai visuomenėje tapo klasika. Anksčiau spektakliai buvo patosiniai, tuomet atsirado jauni režisieriai, tokie kaip Oskaras Koršunovas, Gintaras Varnas, kurie kūrė priešingai, pateikė alternatyvą nusistovėjusioms teatro formoms. Ir jie pakeitė teatrą, pradėjo naują etapą. Vadinasi, pogrindis visada gali iškilti ir pradėti diktuoti madas. Todėl su kursiokais nesunkiai sutikome kurti „No theatre“.
- Kuo „No theatre“ išsiskiria naujų trupių bei kitokių aktorių susivienijimų kontekste?
- Manau, jog pagrindinis dalykas, kuriuo išsiskiriame, yra kontrapunktas – darykim priešingai nei daro kiti. Pirmiausia – mūsų ėjimas į gatves buvo netradicinis, nes teatras vyksta viduje, o mes „rodėm spektaklį“ lauke. Esame „nagli“ ir hiperbolizuotai ryškūs – tai „No concert“ personažai, gatvėje nesutiksi tokių žmonių, kokius mes kuriame scenoje.
- Kaip toks jūsų veidas, kokį ką tik įvardinai, atsiskleidžia naujausiame jūsų darbe „Telefonų knyga“?
- Ten irgi yra ryškūs personažai, išskirta kiekvieno personažo svarbiausia charakterinė detalė. Viso spektaklio metu tokios detalės yra eksploatuojamos, Vidui Bareikiui pasakojant istoriją. Tai ir yra atėję iš „No theatre“ – išryškintos detalės ir grupinis, netgi ritualinis veiksmas – visi atlieka tą patį veiksmą vienu metu.
- Daugiausiai dirbi su savo kurso draugais, tačiau kartais tenka įgauti patirties ir kituose aktorių kolektyvuose. Kaip ten esi priimamas?
- Iš kitų kolektyvų dirbau Keistuolių bei Vilniaus Mažajame teatruose ir abu atvejai buvo labai skirtingi. Su aktoriais Keistuolių teatre jau buvome pažįstami iš Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, nes ten pat mokėmės. Esame panašių pažiūrų, pomėgių, todėl nesunkiai radome bendrą kalbą.
Tuo tarpu Vilniaus Mažajame teatre pats jaučiausi nelabai gerai. Ten tik keli aktoriai buvo bendraamžiai, o visi kiti – vyresni. Visiškai neįsiliejau į aktorių kolektyvą. Kol kūrėm spektaklį, ten buvau kaip vaiduoklis – su niekuo nesikalbėdavau, persirengdavau, parepetuodavau ir išeidavau.
- Ar laikaisi teatrinių prietarų?
- Nesilaikau, ir dėl to ant manęs dažnai pyksta. Ypač dėl to, kad nenoriu ant žemės nukritusio scenarijaus pakelti užpakaliu. Nes yra toks prietaras, kad jei taip nepadarysi, spektaklis, kurio scenarijus nukrito, neįvyks. Kažkada mes ruošėmės daryti vieno vaikiško spektaklio skaitymą, man padavė visiems atšviestus scenarijus. Kai tik išėjau iš raštinės, viskas man netyčia išsprūdo ir išsitaškė ant žemės. Tai įvyko prie Gintaro Varno, jis išsigando, supanikavo, kad čia blogas ženklas. O paskui, kai viską pakėlėm nuo žemės, pamatėm, kad žmogus, kuris viską spausdino, suklydo ir atšvietė scenarijų spektaklio, kurio premjera jau buvo įvykusi, ar turėjo įvykti rytojaus dieną. Tuomet nusprendžiau, kad bent jau man prietarų laikytis neverta.
- Dabar daug teatro aktorių uždarbiauja televizijoje. Kaip tau pavyksta to išvengti ir išsilaikyti vien iš teatro?
- Manęs į televiziją nekviečia. O ar eičiau atsiradus pasiūlymui – reikėtų apsvarstyti siūlomas sąlygas. Jei pasiūlytų milijoną, gal ir šokių projekte sudalyvaučiau (šypsosi).
Nesu griežtai nusistatęs prieš televiziją. Nieko neturiu prieš, pavyzdžiui, serialus, nes manau, kad galima sukurti ir kokybišką serialą. Jei atvažiuotų Lynchas ir kurtų „Tvin Pykso“ tęsinį, manau, tikrai neatsisakyčiau.
- Teatre turi ne tiek daug pagrindinių vaidmenų. Kaip manai, dėl ko būtent buvai pastebėtas ir įvertintas Vytauto Kernagio vardo stipendija?
- Nežinau, kuo išsiskyriau, nes nežinau, su kuo konkuravau. Didelis nuopelnas priklauso Giedrei Kabašinskienei, kuri užpildė anketą pretendavimui į stipendiją. Ji, ko gero, surašė visus mano gerus darbus, ir man tiesiog pasisekė. Galbūt šiais metais nebuvo daug pretenduojančių gauti šią stipendiją (šypsosi).
- Premijos jauniems aktoriams atneša daugiau naudos ar žalos?
- Vieniems daugiau naudos, kitiems – žalos. Gal visgi daugiau naudos – juk stipendija nėra milijonas. Vadinasi, tave gali skatinti arba dirbti, nes gautas įvertinimas ragina toliau kurti, arba siekti kitų premijų. Tad abejomis prasmėmis esi skatinamas. Jei stipendija būtų milijonas, tada būtų galima padiskutuoti – juk tokiu atveju galima sau leisti ir nieko nebeveikti.
- Ar jautiesi įpareigotas gautos stipendijos?
- Ne. Aš tiesiog džiaugiuosi gavęs stipendiją. Aišku, pagerbimas irgi malonus. Įpareigotas jaučiuosi nebent stipendijos steigėjų atžvilgiu, nes jei jie duoda stipendiją, vadinasi, tikisi, kad ir toliau kažką darysiu, neužleisiu šios veiklos. Bet dėl to jie gali būti ramūs.