Devyniasdešimtmetį pažymintis kunigas, vertėjas ir redaktorius V.Aliulis: „Dievas mane apsaugojo nuo bažnytinės karjeros“

O kur dar įsteigtas „Katalikų pasaulio“ žurnalas, knygos, straipsniai ir 2009 metais gauta Kalbos premija? Nuveikta išties daug, bet puikybės – nė ženklo. Net ir elektroninio pašto adrese – taip taip, šis devyniasdešimtmetis naudojasi internetu – jis yra tik „Vaciulis“.

- Aš nepratęs gimtadienio švęsti triukšmingai. Nuo jaunų dienų daugiau švęsdavau vardadienį. Mano vardo globėjas – šventasis Vaclovas, čekų kunigaikštis iš X amžiaus, tikėjimo kankinys. Jis buvo uolus katalikas, o jo jaunesnysis brolis – dar pagonis. Brolį rėmė pagonys didikai ir norėjo Vaclovą pašalinti. Brolis jį pasikvietė į svečius, apnakvydino, o po to rytą einantį į bažnyčią nužudė. Vaclovą išauklėjo šventoji Liudmila – senelė, kuri buvo uoli katalikė. O Vaclovo motina buvo pagonė ir sąmokslą rengė kartu su jaunesniuoju broliu. Dabar kas trečias čekas yra Vaclovas.

- Šiek tiek. Bent jau pagarbą – taip. Jaunas, narsus, ir gražių legendų apie jį yra. Kaip mūsų šventasis Kazimieras naktimis melsdavęsis prie uždarų Katedros durų, taip Vaclovas naktį lankydavęs Prahos bažnyčias, pagerbdamas Viešpatį Jėzų Švenčiausiame sakramente.

Kartą lydi jį vienas iš dvariškių ir skundžiasi, kad žiemą sniege šalta kojoms. Vaclovas pasakė: „Mink į mano pėdas, ir bus šilta“. Dvariškis žiūri – kunigaikštis basas eina, ir jam nešalta. Pradėjus minti į jo pėdas, ir pačiam tapo nebešalta.

Labai gerbęs dvasininkus, Švenčiausiąjį sakramentą, buvęs didelis vargo žmonių bičiulis ir globėjas. Aš nesu didelis vargo žmonių bičiulis, nesu toks veiklus labdarys. Gi ne kunigaikštis (juokiasi).

- Penki bernaiciai, trys mergaitės. Aš – mažiausias, išlepintas visų. Sesutė mane išmokė skaityti ir rašyti, truputį skaičiuoti, ir iš karto pradžios mokykloje patekau į antrą skyrių. Baigus pradžios mokyklą, brolis per vasarą parengė pirmos klasės kursą, ir išlaikęs eksternu egzaminus, pradėjau Alytaus gimnazijoje mokytis antroje klasėje.

- Turėdamas 10 metų ir ganydamas karves ir avis – mano pirmoji „profesija“ buvo žąsys, antra – karvės ir avys, o prieš gimnaziją kiaulių ganymas – sakiau: dabar galėsiu ir ponu būti. Nes buvo patarlė – „Kiaulių neganęs, ponu nebūsi“. Tai visai nereiškė ponauti, tai reiškė „būti inteligentu“.

Jėzuitai leido žurnalą „Žvaigždė“. Ten buvo aprašytas šventojo Ignatiuso Loyolos gyvenimas. Ispanų karininkas sužeistas ilgai gydėsi, perskaitė visus tuo metu madingus riterių romanus. Neturėdamas, ką veikti, pradėjo skaityti šventųjų gyvenimus. Ir jam atsivėrė kitas pasaulis. Pradėjo sieloje švisti. Ir jis tada pasakęs: „Ignacai, kvailas buvai, kad guldei galvą už žemės karalių. Eik tarnauti dangaus karaliui.“ Ir tas dešimties metų piemenukas sau pasakė: „Vaciuli, nebūk durnas. Aik tarnauc Dangaus Karaliui.“

Paskui Vaciulis dar skaitė šventojo Jono Bosko gyvenimą, tai pakvipo vienuolyste ir saleziečiais. Bet Lietuvoje saleziečių dar nebuvo, reikėjo į Italiją važiuoti. Tai tėvulis nuvežė į Marijampolę, pas marijonus. Marijonai mane užaugino. Tėveliai nebūtų galėję manęs išleisti į visus mokslus. Marijonų gimnazijai esu labai skolingas už klasikinį humanitarinį išsilavinimą. Turėjau labai gerus mokytojus.

- Penkiolikos – į „naujokyną“, šešiolikos – pirmieji įžadai. Toks buvo jauniausias leidžiamas amžius. Dabar jauniausias amžius pora metų pakeltas – pirmuosius įžadus galima duoti nuo aštuoniolikos. O visam gyvenimui įsipareigojau dvidešimt vienerių.

- Skaitydavome „Altorių šešėlyje“ ir klausdavome savęs: ar ne per daug aš panašus į Vasarį? Pagal tą sprendei, ar gali eiti.

- Matyt, ne visiškai.

- Nebūtinai tai mistinė patirtis. Svarbiausia noras, žavėjimasis, ryžtas. Tai subjektyvioji pašaukimo dalis. O objektyvioji – dvasinė vyresnybė žiūri tavo tinkamumo. Nuo pat pradžių trykštantis entuziazmu ir emocijomis jaunuolis nebūtinai taps kunigu. Keletą metų praleidus seminarijoje pasirodo, ar tai tebuvo „šiaudų ugnis“, ar yra šis tas patvaraus.

- Dėkui Dievui, nebuvo. Kaip ir nė karto, nė minutės nesigailėjau, 1944 metų vasarą likęs Lietuvoje. Keletas mano studijų draugų traukėsi į Vakarus, kvietė ir mane, bet atsisakiau. Birželio 11 d. gavau šventimus, o liepos 13 d. sovietų tankai pasiekė Vilnių. Jau buvau kunigas, ir nekilo abejonių, kad privalau likti su tauta. Ir niekada dėl to nesigailėjau. Tik kartkartėmis save paklausdavau, ar tinkamai vykdau savo gražų pašaukimą.

- Padėjo geri žmonės ir Dievo malonė.

- Per daugelį metų neapleido tikėjimas, kad Eucharistijoje, Švenčiausiame sakramente su mumis yra Viešpats Jėzus. Šitas man daug reikšdavo.

Ypatinga patirtis aplankė per Vilniaus Katedros atšventinimą 1989 m. vasario 5 dieną – tą pačią dieną ir „Katalikų pasaulio“ žurnalo pirmąjį numerį išleidome, tyčia su ta data. Man buvo skirta iš sakyklos komentuoti apeigas. Romualdas Budrys buvo pasistengęs Katedrą atiduoti padoriai aptvarkytą. Monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas pasirūpino, kad viskas liturgiškai būtų tinkamai parengta. Rytą sueinam – švaru, šviesu, bet šaltoka Katedroje ir širdyje. Susitinku dirigentą Praną Sližį – jis buvo pakviestas Katedros vargonininku. Oriai apsirengęs, švytintis – sakau, va, kur žmogus jaučia, kad išmušė jo valanda.

Prasideda atšventinimas. Arkivyskupas Julijonas Steponavičius pamaldžiai atlieka apeigas – lyg ir geriau, bet dar kažko trūksta. Tik atėjo Pakylėjimas – ir tą pačią akimirką pagavo pojūtis: Dievas grįžo! V.M.Putinas viename eilėraštyje apsako, kaip klausantis Bacho vargonų muzikos ateina jausmas, kad į apleistą šventovę grįžta Dievas. Tiksliai taip pat ir į šitą mūsų šventovę Dievas grįžo.

- Dievo apvaizda buvo maloninga ir apsaugojo. Davė dovaną – pripažįstu – būti pakenčiamam redaktoriui. Geriau pakenčiamas redaktorius, negu silpnas vyskupas. Kam kas tinka, tegul ten eina.

- Man pačiam nesiūlė. Bet dar gana seniai, gal 1959 metais, buvo tokių kalbelių. Mama tuomet pas mane gyveno. Ir sako: „Nu kokis tį iš tavį būt vyskūpas? Tavo gi balsas silpnas. Tavo draugas Laimutis – ot tai būtų vyskupas.“ Apie kunigą Laimutį Blyną ji šitą sakė. Tai ką – jeigu jau tikra motina diskvalifikavo... Kažkas gal buvo siūlęs ir Romoje, bet, dėkui Dievui, nepraėjo. Išties daug laisviau gali reikštis, dirbdamas tą darbą, kuriam jautiesi geriau pasiruošęs.

- Naujasis Testamentas! Buvau kunigo Česlovo Kavaliausko versto Naujojo Testamento redaktorius. Daug bendradarbiavom, nemažai pastabų jis priimdavo. Griežtai atmetė tiktai vieną. Naršydamas žodynuose radau, kad žodis “hyperetai”, minimas Luko evangelijos pradžioje, gali reikšti ir sargus, ir tarnus. Pasiūliau frazę versti kaip „Žodžio sargai“. Č.Kavaliauskas pasipiktino: „Kokie sargai? Žodžio tarnai!“ Jis daug stipriau graikų kalbą už mane mokėjo.

- Ne, ne, ne. Tai buvo spėliojimas. Jau Senasis Testamentas vartoja vaizdžią kalbą, ir Kristus jos nevengia. Kai kurie aiškintojai dar išvedžiojo, kad turėti omenyje Jeruzalėje esantys vartai „Adatos skylutė“, pro kuriuos mažesnis kupranugaris susirietęs galėtų pralįsti. Be reikalo taip norima metaforas „nutupdyti ant žemės“. Yra spinduliuojančių, žaižaruojančių posakių – ir tegul jie būna.

- Visi istoriniai nagrinėjimai leistini, bet galų gale susitelkia į Jėzaus asmenį. Buvo protingų, tyros sąžinės žmonių, kurie Kristuje pamatė žadėtąjį gelbėtoją, apie Jį telkėsi ir tęsė Jo pradėtą žmonėms kvietimą gyventi su Dievu. Bet pats Jėzus Kristus paliko tik mostą, kvietimą, naują dvasią, kuri jungė žmones su Kūrėju ir tarpusavyje kaip Kūrėjo vaikus. Paskyrė Petrą Uola, pavedė jam „stiprinti brolių tikėjimą“, bet nesukūrė konkrečios struktūros, paliko Jo tikinčiųjų bendrijai natūraliai vystytis. O tos ką tik paminėtos trys gentys? Tai juk tėvas, sūnus ir vaikaitis, viena šeima.

- Galiausiai – veikia. Tos aplinkybės sukelia painiavų, bet galiausiai veikia. Užtenka geros valios žmonių, kurie nežiūri savo ambicijų, o nori išlaikyti ištikimybę Kristui. Pavojingos ambicijos dažniausiai atsiranda aukštose, labai aukštose sferose, o kiti tik „Dievui dūšią kalti“.

- 17 ar 18. Bet klebonu buvau mažiau.

1949 metais man ėjo šeštieji kunigystės metai. Po Marijampolės, po Vilniaus, Druskininkų patekau į Šiaurės Lietuvoje esančią niekad iki tol negirdėtą Paringio parapijėlę. Jau pirmąją dieną pajutau, kad man ten gera. Visur žmonėms reikia kunigo. Tada pasakiau sau – nebijosiu, kur tik mane skirs, ir dar draugui pasakysiu: nebijok, visur rasi žmonių, kuriems tavęs reikės. Pavydėtina?

- O, reikalingas tai tikrai visur. Bet į atmintį labiau įsirėžė tos vietovės, į kurias patekti buvo didesnis šuolis. Pirmasis šuolis – jau minėtas, po miestų į kaimo parapijėlę, kurios nebuvau net pavadinimo girdėjęs. Antras šuolis buvo, kai valdžios reikalavimu atleistą iš Kauno kunigų seminarijos dėstytojo ir vicerektoriaus paeigų Vilniaus arkivyskupijos valdytojas mons. Česlovas Krivaitis paskyrė į Turgelius. Nors ne taip toli Vilniaus, bet respublikos pakraštys, ir lietuvio ten reikia su žvake ieškoti. Ir tas bus atvykėlis. O kasdienė kalba – baltarusių ir lenkų.

Lenkų kalbos pradėjau mokytis dar gimnazijos nebaigęs, bet jau po įžadų. Sakiau – būsiu kunigas, nuvažiuosiu į Jonavą, kur daugelis meldžiasi lenkiškai – kaip eisiu į klausyklą, nemokėdamas žmonių kalbos?

- Atrodo, ir neblogai. Kalbu ir rašau, ne tik spaudą ar knygą paskaitau. Mano bibliografijos rodyklėje gal 30 ar 40 straipsnių vietinėje ir Lenkijos spaudoje lenkiškai parašytų

- Šito klausimo nemėgstu. Nemėgstu skaičiuoti. Kai klausinėja – gal tą, gal tą, gal tą – prisipažįstu. O dėl skaičiaus – kas ten žino, kurią reikia skaičiuoti, o kurios neverta, nes nelygus mokėjimas. Lietuvių, dzūkų, vokiečių, rusų, lenkų, lotynų, senovės graikų, prancūzų, italų, truputį anglų, baltarusių... Strūnaičio parapijoje šalia Švenčionių buvo du kaimai, kur žmonės kalbėjo baltarusiškai. Koks aš klebonas, jeigu nemoku parapijiečių kalbos? Mielu noru pramokau dar ir iš simpatijos tai kaimynų niekinamai kalbai ir tautai.

- Tradicija – geras daiktas, bet jeigu ji sustingsta, tampa stabdžiu. O stambūs pakeitimai vyksta kaip revoliucijos. Įsibėgėja ir nušuoliuoja nežinia kur. Vakaruose – visokiausių niekų kai kurie liturgistai pridirbo. Pavyzdžiui, esu matęs, kaip vos ne dešimtis veiklių pasauliečių sustojo greta kunigo ir „koncelebravo“ visas Mišias. Buvo pasiūlyta saikingai, blaiviai puošti bažnyčias, tai atsirado dvasininkų, kurie pašalino ar sunaikino nemažai vertingų statulų ir paveikslų. Tradicijas gerbiantys žmonės tai labai skaudžiai priėmė.

Kaip daug kur, taip ir Lietuvoje buvo žmonių, kurie nenorėjo pakeitimų. Tėvas Stanislovas sakė: „Jau aš Mišių prie varstoto tai nelaikysiu“. Jis ir toliau laikė, kaip įprasta, prie Didžiojo altoriaus.

- Šičia nebuvo griežto nurodymo, bet užėjo kaip mada. Vatikanas neįsakė, tik leido, tada vieni nuo kitų nusižiūrėjo ir atsigręžė į žmonių pusę. Ir man geriau šitaip – Dievą garbinti regint žmones. Atrodo, visų mūsų, susirinkusiųjų, emociniame centre dalyvauja Kristus. Jo žodis skelbiamas, ir per Jį mes meldžiamės Dievui Tėvui,

Lietuvos vyskupijų vadovybė ir Liturginė komisija nepersistengė su permainomis ir su gimtąja kalba. Pavyzdžiui, tiems kunigams, kuriems atrodė brangi lotynų kalba, mūsų mišioluose – ir geduliniame, ir didžiajame – „Mišių eiga“ ir visos keturios Eucharistijos maldos yra ir lotyniškai.

- Man jau beveik nebepasitaiko aukoti lotyniškai. Nebent jeigu tai tarptautinis būrelis. Gražu, jautiesi vienybėje su visu pasauliu. Pusę ar daugiau savo kunigiško stažo Mišias lotyniškai švenčiau.

- Ne. Po lotyniško aukojimo pirmiausia Mišias laikiau lenkiškai Podkova Lesna parapijėlėje netoli Varšuvos. Bet ne iš karto liturgija nuo A iki Z buvo sulietuvinta. Pirmiausia – žodžio liturgija, o pats branduolys – atnašavimas, konsekracija – dar ilgai vyko lotyniškai. Iš savo tikinčiųjų negirdėjau, kad kas nors labai džiaugtųsi dėl lietuviško ar kad labai pasiilgtų lotyniško Mišių laikymo. Žmonės priima viena ir kita, bet, apskritai, nori girdėti ir žinoti, kas Mišių metu dedasi, kas vyksta.

- Kai kurie piliečiai ir „draugai“ negali atsitraukti nuo Stalino konstitucijos dėsnių: „Bažnyčia atskirta nuo valstybės, o mokykla – nuo bažnyčios“. Anuomet tas pats žodis – „atskirta“ – turėjo reikšti skirtingus dalykus. Bažnyčia atskirta nuo valstybės – reiškė, jog ji turi būti valstybės pavergta; mokykla atskirta nuo Bažnyčios – ne jos valdoma, o kuo labiausiai prieš ją nuteikta... Tame pačiame sakinyje dukart minimas vienas žodis turėjo reikšti atvirkščius dalykus.

Tikybos dėstymas valstybinėje mokykloje – vėl griebiamasi už galvos. Juk blaiviai žiūrint didelės piliečių dalies – tikinčiųjų – vaikai turi teisę gauti informaciją apie svarbias visuomenei pažiūras. Daugelyje valstybių tuo neabejojama.

Austrijoje yra dvi ar trys savaitinės tikybos pamokos be pakaitų, tik kas nenori, gali atsisakyti. Lietuvoje galimybę rinktis tarp tikybos ir etikos mes, kunigai, pasiūlėme. Anglijoje daugybė mokyklų turi dvigubus steigėjus – Bažnyčią ir savivaldybę. Lietuvoje Arimantui Raškiniui nepavyko apginti šitokio Seimo sprendimo. Konstitucinis Teismas atmetė. Galbūt todėl, kad tame įstatyme buvo mėginta Bažnyčiai suteikti didesnes teises skiriant direktorių. Teisės turi būti lygios. Prancūzijos mokyklose tikyba nedėstoma, bet yra mokyklose kapeliono, panašiai, kaip socialinio pedagogo, etatas.

Sovietinėmis ar kraštutinėmis laicistinėmis sampratomis besivadovaujantys teisininkai Bažnyčios atskirumą nuo valstybės aiškina taip, kad Bažnyčia turi viešumoje užsičiaupti ir tik tyliai tarp savo sienų bruzdėti. Atrodo, kai kam patiktų vėl mus taip suvaržyti, kaip sovietmečiu. Bet Bažnyčia nesidavė sovietų valstybės pavergiama ir anuo metu, kai ne vienas iš dabartinių išminčių visomis jėgomis jai tarnavo... Bažnyčia neįsakinėja valstybei, bet savo nariams gali šį bei tą priminti. Ji primena moralinius nuostatus, ne partijų reikalus.

Dabar kartais sakoma – ne, šito nepriimsim, nes Bažnyčia tai palaiko, o priimsime, ką Bažnyčia blogai vertina. Nesusipratimas. Bažnyčia kai kuriuos reiškinius ar principus giria ne pagal užgaidas, o todėl, kad laiko tuos reiškinius ar principus iš esmės vertingais. Pavyzdžiui, dėl gyvybės apsaugos nuo pradžios iki natūralios mirties arba dėl natūralaus šeimos modelio. Kita vertus, kai kurie reiškiniai ar principai atmetami todėl, kad iš prigimties yra netikę.

- Kontracepcija nėra dogmatikos reikalas, o moralinio idealizmo klausimas. Katalikiška lytiškumo teologija, ypač išvystyta popiežiaus Jono Pauliaus II, sako vyro ir moters savęs dovanojimas vienas kitam yra garbingas, kai vyksta pagal prigimtį, be dirbtinių stabdžių. Todėl natūralus šeimos planavimas atsižvelgiant į vaisingumo ir nevaisingumo ciklus – pripažįstamas. Be abejo, tai nėra lengva, tai reikalauja stiprios savidrausmės, bet toks elgesys taurina sutuoktinių asmenybes ir ypač pagerbia moterį, ją padaro intymiojo bendravimo vadove. O kai kurie kontracepcijos būdai iš tikrųjų žudo: spiralė žudo, tabletė „post coitum“ žudo. Bažnyčia negali tam pritarti. Svarbiausias Bažnyčios rūpestis – kad žmonės ieškotų draugystės su Dievu, su Kristumi, o ji reikalauja ir moralinio kilnumo.

- Apskritai kalbant, galima. Bet institucija padeda. Ir ypač, jeigu tikime, kad ji Kristaus įsteigta. Žmogus – socialinė būtybė. Su kuo jis tikrai skaitosi, apie tai ne tik pats pasvajoja, bet ir ieško bendraminčių. Kultūra ir tautos siekimai – ne pavieniui įgyvendinami, taip ir religijos.

- Istorinių faktų vertinimas gali keistis, bet ne tikėjimo ir moralės pagrindai. Spėliojimas, jog gali kai kas keistis, man atrodo kaip mėginimas „išsisukti“ nuo kai kurių dorinių reikalavimų. Galiausiai aš esu atsakingas pagal savo sąžinę, nepaisant istorinių svyravimų.

- Dvasininkijos „griekais“ tikrai galima abejoti (juokiasi).