Pratęsime temą, šį kartą gilindamiesi į tai, kas pirmajame rašinyje dėl informacijos gausos galbūt praslydo pro skaitytojų akis – ar įmanoma vienam žmogui, ir dar moteriai, nesant jokių mechanizmų, susitvarkyti beveik su šimto galvijų banda, iš kurios pusė – melžiamos karvės?
Alinantis darbas
Aprašytoje fermoje Klaipėdos rajone didžiausią nuostabą sukėlė ne prastos pieno gamybos sąlygos, bet ir šiems laikams neįprastas ūkininkės požiūris į modernų ūkininkavimą. Pasak šio rajono žemės ūkio skyriaus vedėjo Vinco Letuko, minėtoji ūkininkė nesilanko rajone rengiamuose seminaruose, specialistų neklausia patarimų ir apskritai mažai bendrauja. Toks požiūris į ūkininkavimo naujienas privedė prie to, kad šalia mūsų aprašytos fermos nematyti nė vieno traktoriaus ar kitos žemės ūkio mašinos, fermoje neįrengtas mėšlo šalinimas, pašarai dalijami rankomis, kreikiama (jeigu kreikiama) taip pat rankomis, o elektrinius melžimo aparatus ūkininkė nusipirko vos prieš porą metų, tad anksčiau ir melždavo rankomis.
Ūkininkė pati nevairuoja lengvojo automobilio, vadinasi, susisiekti su seniūnija ar rajono centru ji gali tik padedant kitiems geros valios žmonėms, mat maršrutiniai autobusai pro tą kaimą taip pat nevažiuoja. Nesunku įsivaizduoti, kokios galimybės jai atitrūkti nuo gausios bandos, kai kiekviena minutė turi būti pašvęsta darbui fermoje. Taigi beveik aiški priežastis, kodėl ūkininkė jokiuose mokymuose ir seminaruose nedalyvauja.
Apie vergišką darbą galbūt susidarytume įtikinamą vaizdą, pabandę įsivaizduoti, kaip mūsų
aprašytoji ūkininkė šalina iš fermos mėšlą. Vienas suaugęs galvijas per dieną pagamina apie
50 kg mėšlo.
Aprašytoje fermoje glaudžiasi 90 galvijų, iš jų beveik pusė yra melžiamos karvės, likusieji – įvairaus amžiaus prieauglis. Galėtume spėti, jog ši banda kasdien pagamina ir sau po kojomis trypia apie pusketvirtos tonos mėšlo, bent dieną jo nepašalinus jau susidarys 7 t. Vienintelė fermos „mechanizacija“ – mėšlą, kraiką ir pašarus vežiojantis arklys. Ūkininkė, kuri oficialiai nesamdo nė vieno darbuotojo, kiekvieną dieną turėtų į vežimą paprasta šake prikrauti po 3-4 t mėšlo, išvežti jį į palaukėje stovinčią mėšlo rietuvę ir ten jį išversti.
Taip pat reikia atsivežti kraiko ir jį išbarstyti fermoje. Kasdien karvėms bent po du kartus reikia duoti pašaro, įskaitant ir koncentruotuosius, vandens. Ir galiausiai dukart per dieną karves reikia melžti, o pieną bidonėliais gabenti į šaldytuvą...
Kitokie pavyzdžiai
Šio rašinio autoriui yra tekę lankytis daugybėje pieno ir mėsos ūkių ir matyti, kokios įrangos įsigyja bent kiek didesnę gyvulių bandą laikantys ūkininkai. Pavyzdžiams pakaktų kelių ūkininkų, apie kuriuos „Ūkininko patarėjo“ puslapiuose buvo rašyta praėjusių metų pabaigoje bei šių metų pradžioje.
Skuodo r. Skliaustės k. ūkininkauja Bronislava ir Antanas Visockiai. Save jie laiko nedideliu šeimos ūkeliu, kuriame yra keturios dešimtys galvijų, įskaitant ir prieauglį, ir jiems, ūkininkų teigimu, to pakanka.
- Laikėme iki 30 melžiamų karvių, melžėme į bidonus, kiekvieną dieną būdavai susietas su galvijais. Nors dirbame dviese, mūsų amžiui šis darbas pasidarė kiek per sunkus, todėl melžiamų karvių skaičių jau sumažinome daugiau kaip perpus, o greitai jų visai nebeturėsime. Karves laikysime tik mėsinei bandai gausinti, šiuo metu yra dešimt žindenių ir tiek pat prieauglio. Mokysimės gyventi kitaip, - sakė A. Visockis.
Mažeikių r. Račalių k. ūkininkų Daivos ir Vigaudo Vaičiulių ūkis augo pamažu, lygiai taip pat ūkis buvo modernizuojamas.
- Melžiame 56 karves – dešimt kartų daugiau, nei pradėdami ūkininkauti. Banda augo tolygiai, o pradėjus teikti ES paramą augimas tapo patikimesnis. Pastatus, tiesa, statėme savo jėgomis, nesinaudojome programomis, o štai pagal Pieno, Nitratų direktyvas įsigijome šiuolaikinės įrangos, dalyvaujame „Žemės ūkio valdų modernizavimo“ priemonėje, - apie ūkio augimą pasakojo D. Vaičiulienė.
Septynis vaikus auginanti Laimos ir Valerijono Piečių šeima iš Kervių kaimo (Skuodo r.) – puikus pavyzdys, kaip sukurti šiuolaikišką pieno ūkį. Ūkyje dirba ir didelis, ir mažas šeimos narys, šiandien čia melžiama 30 karvių, tiek pat ir įvairaus amžiaus prieauglio, dalyvaujama trečiame paramos projekte, nors nuo ūkio įregistravimo praėjo tik aštuoneri metai. Iš tėvų paveldėtoje sodyboje iš pradžių tebuvo elementarūs ūkiniai statiniai. Gausėjant melžiamų karvių, ūkininkai suprato, jog darbui palengvinti reikia ir šį tą pastatyti, ir kai ką nusipirkti.
Tiesa, modernizavimo darbų ūkininkai imasi tik gerai įvertinę finansines savo galimybes. Prieš keletą metų pieno banda įsikūrė naujai pastatytoje fermoje, nors pastatas ir šiandien dar ne iki galo baigtas – ūkininkai puoselėja svajonę kuo greičiau atsisakyti melžimo į bidonėlius, mat šis darbas atima daug jėgų ir laiko, ir įsirengti pieno liniją.
Kitas Skuodo r. ūkininkas Vytautas Gadeikis išdėstė savo praktika pagrįstą požiūrį į pieno ūkio dydį.
- Jeigu laikai ne daugiau kaip 20 karvių, tai ir ūkininkauji tik tam, kad darbo turėtum pats ir užsidirbtum pragyvenimui. Apie geresnės technikos įsigijimą neverta nė svajoti. Pažįstu panašiai ūkininkaujančiųjų, dirba jie tikrai daugiau už mane.
Mano fermoje yra 100 karvių, samdau fermos darbininkus, jie kiekvieną dieną fermoje darbuojasi, karves melžia, o aš galiu užsiimti organizaciniais reikalais, rūpintis produkcijos pardavimu, statybomis, projektais. Manau, smulkūs ūkiai ateityje patys supras, kad reikia arba didinti gamybą, ūkį stambinti, arba tokio ūkininkavimo visiškai atsisakyti. Mano pastebėjimu, tik nuo 80 karvių bandos ūkiui pradeda likti pastebimo pelno, kurį galima panaudoti plėtrai ir kitoms reikmėms, - svarstė ūkininkas V. Gadeikis.
Praraja
Tokia praraja skiria mūsų aprašytąjį ūkį Klaipėdos rajone ir ką tik išvardytus pavyzdžius, kai net mažesnes bandas turinčiuose ir bent dviem šeimos nariams dirbančiuose ūkiuose ne tik galvojama apie mechanizaciją, darbo palengvinimą, bet tai realiai ir daroma.
Iš straipsnyje „Kodėl užmerktos veterinarijos tarnybos akys?“ aprašytos situacijos susidaro įspūdis, kad ūkininkė Daiva Mikužytė labai paviršutiniškai įsivaizduoja, kokia kryptimi jos ūkio plėtra vyks. Šiuo metu šalia nuomojamos fermos pradėta statyti nauja ūkininkei priklausysianti ferma, kuriai ūkininkė, sprendžiant iš statybų bendrovės komercijos direktoriaus žodžių, numačiusi skirti visas savo santaupas. Tačiau už tuos pinigus ferma bus tik, kaip sakoma, „pakišta po stogu“.
To nepakanka, po stogu tie galvijai ir dabar, nors nuomojama ferma atrodo apgailėtinai: įlūžusi dalis stogo, pavojingai pakibusios fermos lubos, langai užkamšyti polietileno plėvelės gniužulais, ta pačia plėvele sandarinamos fermos durys... Tad jeigu naujoji ferma bus tik „pakišta“ po stogu, gyvenimas joje tęsis taip pat, kaip ir iki šiol. O juk reikia galvoti apie melžimo, mėšlo šalinimo, pašarų dalijimo, girdymo modernizavimą, kitus šiuolaikiškus patogumus. Tad ir vėl ūkininkei teks dirbti vergiškomis sąlygomis, o pieno kokybė liks abejotina.
Mažus ūkius nurašysime?
Rašinio autorius norėtų paprieštarauti minčiai, kad iš kibirų ir bidonėlių pakelėse surenkamas pienas nėra pieno gamybos ateitis, kad reikia galvoti apie dideles mechanizuotas fermas. Keletas kibirų pieno didžiulėje visos šalies pieno jūroje tikrai tėra menkas lašas, tačiau reikėtų nepamiršti, jog tokiu būdu surenkama didžioji dalis šalies pieno produkcijos.
- Ką, pavyzdžiui, Skuodo rajonui gali reikšti penki ūkiai, kuriuose yra daugiau kaip po 100 melžiamų karvių? Tik tai, kad jų laikomos karvės sudaro vos apie 5 proc. visų rajono karvių.
Rajone nėra nė trijų šimtų ūkininkų, laikančių 10 ir daugiau karvių, bet laikančių mažiau kaip dešimt yra beveik 2 tūkst., - „Ūkininko patarėjui“ prieš gerą mėnesį kalbėjo Skuodo r. valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininkas Algimantas Želvys.
Penkias šešias karves darbščiam žmogui laikyti nėra nepakeliama našta, čia net nereikia kažkokių investicijų, svarbu karves prižiūrėti tvarkingai, laikyti jas švariai. Juk taip darbavosi mūsų senoliai, o prastą pieną melždavo tik apsileidėliai. Svarbiausia, jog toks darbas neviršija žmogaus galimybių ribos, skirtingai nuo mūsų aprašytos situacijos, kai archajiškais metodais, vaikantis pinigų, bandoma išlaikyti dešimteriopai didesnę bandą.
Tikriausiai turėtų būti nustatyta bandos dydžio riba, nuo kurios ūkininkui paprasčiausiai uždraustų dirbti nemechanizuotai arba nesamdant papildomų darbininkų. Juk neįmanoma pagaminti švaraus produkto, kai vienas žmogus siekia atlikti mechanizuotos brigados darbą.